Kiekvienas gimtadienis skatina žmogų susimąstyti apie prabėgusius metus, juos įvertinti ir pagalvoti apie ateitį. Kovo  15 d. kraštietis Tautvilis Uža minės savo 75-metį. Trumpai pažvelgus į prabėgusius metus, reikia pripažinti, kad jubiliatas padarė daug gražių ir prasmingų darbų ir toliau darbuojasi savo gimtojo krašto labui. T. Uža yra Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys, anykštėnų kraštotyrininkų sambūrio fotometraštininkas.

T. Uža įamžino įvairias Anykščių krašto šventes, gimtojo krašto gamtos bei vietovių vaizdus, yra daugelio nuotraukų apie kultūrinį gyvenimą Anykščių krašte autorius. Jo nuotraukos spausdintos laikraščiuose, žurnaluose, panaudotos knygų iliustracijoms. T. Uža kaupia ir užrašo visus, ne tik praeities, bet ir šiandienos įvykius, renka medžiagą apie iškilius kraštiečius, fotografuoja kultūros, istorijos ir tautodailės paminklus bei jų kūrėjus, įamžina surinktą informaciją ateities kartoms išleisdamas savo lėšomis kraštotyros knygas. Kraštotyrininko knygos ir fotografijos nuolat eksponuojamos Anykščių viešojoje bei filialų bibliotekose. Kraštietis vyksta į susitikimus su skaitytojais, pristato jiems savo knygas bei nuotraukų parodas, dalinasi kraštotyros darbo patirtimi. 

Prasmingi darbai, išliekamąją vertę turintys leidiniai, tai tik viena jubiliato gyvenimo ir veiklos pusė. T. Uža yra ne tik atsidavęs kraštotyros veiklai ir savo gimtojo krašto patriotas, jis yra puikus šeimos vyras, rūpestingas ir mylintis tėtis, šaunus senelis. Apie tai dar nebuvo rašyta ir pasakota, todėl šį kartą norime šiek tiek atskleisti jo asmeninio gyvenimo uždangas, todėl paprašėme jubiliatą  plačiau papasakoti apie savo asmeninius išgyvenimus.

Gyvenimas – kaip važiuojantis traukinys

Kažkodėl prisimenu pirmą važiavimą siauruoju traukinuku maršrutu
„Panevėžys – Švenčionėliai“. Tai buvo apie 1961–1962 metus. Traukinukas traukė visą eilę keleivinių vagonų. Garvežiukas tada dar buvo tikras garvežys. Jis palikdavo baltų dūmų  ir garo debesėlį. Aplinkui miškai, vienkiemių sodybos. Retkarčiais traukinys trumpam sustodavo tarpinėse stotelėse paimti naujų ar išlaipinti važiavusius keleivius. Buvo ir didesnių stočių, kaip žmogaus gyvenime pragyventi dešimtmečiai, kur traukinys ilgiau pastovėdavo. Dabar vienas toks traukinukas pagal turistų užsakymus netoli nuo Panevėžio veža keleivius, daugiausia veža vaikus. Antras toks pats traukinys veža keliautojus nuo Anykščių link Rubikių. Tik dabar traukinį traukia nebe garvežys, o šilumvežis.

Pravažiuoti kilometrai lyg pragyventi metai…

Žmogaus gyvenimas panašus į traukinio vagoną įsėdusius keleivius. Gyvename, augame. Atėję sovietai žadėjo „saulę“ atnešti. Tačiau dorus ūkininkus, mokytojus ir kitus tarnautojus ištrėmė į Sibirą. Laimingi tie, kurie ramiai nugyveno, kuriems neteko slaptytis nuo tremties. Pakliuvusiųjų į sovietų „mėsmales“ ir išgyvenusiųbaisumus sielose liko gilūs randus. Mirus sovietų vadui J. Stalinui, pamažu gyvenimas ėmė šviesėti. Mokėmės mokykloje. Besimokindami galvojome, kur baigę mokyklą, galėtume dirbti.

Buvo gilus sovietmetis. Tėveliai dirbo kolūkyje, o vakarais ir per išeigines, tada išeiginė buvo tik sekmadienį, darbavosi kolūkio suteiktame 60 arų žemės lopinėlyje. Už darbadienius pradžioje nieko nemokėjo – sakė derlius neužaugo. Vėliau už metus darbo kolūkyje tėvai gaudavo pusmaišį grūdų, tinkamų tik vištoms palesinti. Pinigais nieko nemokėjo. O kad galėjome išgyventi, „ačiū“ sovietų santvarkai, kad davė tuos 60 arų žemės. Tuose aruose kiekvienas kolūkietis užsiaugindavo daržovių, bulvių, pasisėdavo truputį miežių, kad galėtų užsiauginti du paršiukus. Vieną paršą paskerdę turėdavo mėsos, o kitą užaugintą paršą parduodavo, kad galėtų gauti tuometinių rublių, už kuriuos buvo galima nusipirkti duonos, druskos, žibalo. Tada dar nebuvo elektros, o žibalas buvo reikalingas stalinei lempai. Reikėjo ir apavą nusipirkti ir kukliai apsirengti. Nebuvo iš kur pinigų paimti. Buvo leidžiama šeimai laikyti karvę. Pieną, truputį pasilikus šeimai, tėvas išnešdavo kas antrą dieną į pieno supirktuvę. Dar mama laikė apie 20 vištų. Keletą kiaušinių pasilikdavo, kitus nešdavo parduoti.

Bėgau nuo kolūkinės vergovės

Mokiausi Viešintų vidurinėje mokykloje. Kolūkio vadovybė po mokyklos baigimo jaunuolių nenorėdavo išleisti. Išleisdavo mokytis su sąlyga, kad jaunas žmogus mokysis žemės ūkiui reikalingų profesijų ir vėl grįš į kolūkį. Tada buvo privaloma baigti 7 klases. Ir aš rašiau kolūkiui raštą, kad mane išleistų mokytis, pasižadėdamas grįžti. Brolis ir dabar juokiasi, kad, jei sugrįžtų sovietų valdžia, būtų surastas mano pasižadėjimas grįžti ir turėčiau grįžti dirbti į naujai sukurtą kolūkį. Tėveliai sakė: „Baigęs 7 klases bėk kuo greičiau nuo kolūkinės vergovės“. Taip ir padariau. Baigęs 7 klases, įstojau į Panevėžio hidromelioracijos technikumo mechanizacijos specialybę. Savaitgaliais, prieš važiuodamas į kaimą, anksti atsikėlęs eidavau į Lenino aikštę (dabar Laisvės aikštė), kur buvo duonos parduotuvė. Atstovėjęs 20-30 metrų eilėje ir priėjęs prie pardavėjos nupirkdavau juodos duonos kepaliuką, kuri vadinosi „Kauno“. Parduotuvėje tuomet buvo galima pirkti tik vieną kepaliuką duonos. Tada vėl stodavau į eilės galą ir nupirkdavau antrą kepalėlį. Duoną veždavau į kaimą tėveliams. Viešintose parduodama duona buvo forminė, rūgštoko skonio ir kai duonos atveždavo į parduotuvę, ji labai greitai būdavo išperkama. Viešintų parduotuvėje tada tebuvo galima įsigyti tik keletą prekių: žibalo, druskos, cigarečių, degtinės, ūkiško muilo, žuvies konservų, pilstomo iš bidono aliejaus ir, jei pataikei laiku ateiti, duonos.

Žmones nebrangiai veždavo į ekskursijas po tarybų sąjungos respublikas ir miestus. Į Vakarų šalis išvykti buvo uždrausta. Jeigu vykdavome, įdomu buvo pasižvalgyti po istorines vietas, bet dar didesnė „šventė“ buvo, kai ekskursantus išleisdavo prie didesnio prekybos centro apsipirkti iki sutartos valandos. Ten kiekvienas turistas nusipirkdavo drabužių ir avalynės. Jei ekskursija būdavo organizuojama į Maskvą, būdavo privaloma pamatyti Leniną, gulinti mauzoliejuje. Po to skubėdavome į parduotuves, kuriose net mokytojos pirkdavo tiek tualetinio popieriaus, kiek sugebėdavo panešti. Pas mus tualetinio popieriaus nebūdavo. Tam reikalui labai tikdavo ir laikraštis. Tik neduok Dieve, kad nepakliūtų sovietų vadų nuotrauka. Tada būtų tekę pabuvoti, „kur baltosios meškos“.

Stačiau BAM

Slinko metai. Baigęs technikumą paskyrimą gavau į Alytaus Melioracijos statybos valdybą. Ten bedirbdamas įstojau neakivaizdžiai mokytis į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Darbas, studijos… Vėliau buvau pašauktas į tarybinę armiją. Metų traukinys vis važiavo… Pradėjau tarnybą Petrodvarece, vėliau su tarnybos draugais buvome pervežti į Tolimuosius Rytus, į Chabarovsko kraštą, į Komsomolską prie Amūro. Tarnavau geležinkelių statybos dalinyje. Mūsų dalinio kariai su galinga technika pylė geležinkelio pylimą teisiam ruožui, kuris vadinasi Baikalo–Amūro magistralė (BAM). Aš grįžau iš kariuomenės 1970 metais, o tuometinė spauda rašė, kad 1984 metais naujuoju geležinkeliu pravažiavo pirmasis traukinys. Tarnyba kariuomenėje trūkdavo dvejus metus. Skaičiavome paskutines tarnybos dienas. Turėjo į mūsų vietą atvežti naujų kareivių, o mus išleisti į namus. Neramiai miegodamas susapnavau sapną, kad ilgai kalbuosi su mama. Ji tuo metu sirgo. Sapne baigiant pokalbį ji pabučiavo mane į skruostą ir atsisveikino. Aš nesupratau, ką tai galėtų reikšti. Ryte, pagal komandą visiems atsikėlus, buvome išrikiuoti. Karininkas perskaitė telegramą, kad mirė mano mama. Buvo labai skaudu tai girdėti. Skubiai buvo baigti suforminti kelionės dokumentai ir atsisveikinęs buvau palydėtas į oro uostą skristi į Chabarovską.  Iš ten į Maskvą, o iš Maskvos į Vilnių. Iš Vilniaus autobusu pasiekiau Viešintas. Pabaigiau kelionę 3 km eidamas pėstute. Radau mamą gulinčią karste. Anksčiau buvau girdėjęs, kad ypatingais atvejais, kai krenta lėktuvas ar skęsta laivas, kai kurie artimieji tai vienokiu ar kitokiu būdu jaučia. Aš savo sapną sulyginau su Dievo suteikta žinia. Tas mane dar labiau suartino su katalikų tikėjimu ir Dievo buvimu. Mama buvo palaidota pagal visus religinius papročius. Mamai tuomet buvo tik 59 metai.

Kūriau savo gyvenimą

Gyvenimo traukinys vis dundėjo tolyn, skaičiuodamas metus. Tėvelis  gyveno kaime, savo namuose. Pasitaręs su tėveliu, nusprendžiau apsigyventi Panevėžyje. Čia gyveno daug giminių ir viešintiškių. Iš Panevėžio ir pas tėvelį nuvažiuoti netoli, tik 50 km. Su tėčiu sudėję santaupas nebrangiai nusipirkome pusę nedidelio namo. Toje namo dalyje buvo 10 kv. metrų kambarys ir 8 kv. metrų virtuvėlė. Dar priklausė 5 arai žemės. Gyvenau taupiai, kaip tėvai mokė. Negėriau alkoholinių gėrimų ir nerūkiau. Mūsų giminėj beveik visi tokie buvo. Po truputį namą didinau ir pristačiau vieną kambarį. Vėliau dariau ir kitas rekonstrukcijas. Nors atlyginimas buvo nedidelis, bet truputį daugiau kaip per du dešimtmečius sukūriau tokį namą, kokiame ir dabar gyvenu. Nesakau, kad sukūriau įspūdingą namą, bet man smagu, kad kiek sugebėjau, net neimdamas iš banko paskolos, pasistačiau ir esu patenkintas. Kiti rūkė, „prabaliavojo“ pinigus ir gavo valdišką butą daugiabučiame name. Aš niekada nemėgau daugiabučių, nenorėjau gyventi „kaip ant akmens“.

Mano džiaugsmas – šeima, dukra, anūkėlė

Apie šeimą. Draugavau su mergina Stase Budrevičiūte iš to paties kolūkio. Ji buvo šviesi, graži. Jauni visi gražūs. Mano gimtinė –
Žliobiškių kaimas. Mano tėvų namus ir jos tėvų namus skyrė 9 kilometrai. Stasė buvo baigusi technikumą ir dirbo Panevėžyje. Aš turėjau motociklą „Java“. Važiuodavome į kaimą kartu. Draugavome ketverius metus, bet kartu negyvenome, kaip dabar madinga. 1974 m. uošvis iškėlė vestuves. Neskubėjom vaikų susilaukti. Po dviejų metų gimė dukrytė Aušra. Ji mokėsi gerai. Baigusi vidurinę išvažiavo metams į Vokietiją dirbti aukle. Tuo metu buvo populiaru. Dukra pateko pas gerus šeimininkus. Jie sutiko, kad Aušra lankytų vokiečių kalbos kursus. Kursus dukra baigė su pagyrimu. Ir dabar tie šeimininkai atsiunčia atvirukus švenčių progomis. Šeimininkai buvo ir į svečius atvykę. Vėliau Aušrą su vyru buvo pakvietę į Miuncheno miestą, kuriame gyvena, pasisvečiuoti. Aušra visą laiką buvo tvarkinga, pareiginga, visapusiškai išsilavinusi, todėl patiko vokiečiams. Grįžusi iš Vokietijos, dirbo ir mokėsi vakariniame fakultete, įgijo bakalauro, vėliau magistro diplomus. Dukra dirba valdišką darbą, paaukštinta pareigose. Jos vyras kariškis, dirba prie Panevėžio esančiame kariniame dalinyje. Žentas nepaprastai tvarkingas, drausmingas. Džiaugiuosi, kad negeria ir nerūko. Mano dukros Aušros šeima gyvena mūsų namo antrajame aukšte. Anūkėlė Austėja šiemet baigs antrą klasę. Kai būna kokie renginiai, senelis fotografuoja, nors jos ir tėtis, ir mama taip pat fotografuoja.  Dabar mažai kas bedaro popierines nuotraukas, bet gražu, kai jos sudėtos jau ne į vieną albumą. Čia jos ilgaamžės.

Bėda ateina nelaukta

Vėl grįžtu prie senesnių laikų. Kai buvo vykdoma melioracija ir iš kaimų iškėlinėjamos sodybos, mano žmonos tėvas vienas iš paskutinių kėlėsi į Viešintėlių gyvenvietę.
Naujakurių sodybos prisišliejo prie Viešintų miestelio. Ten statybininkų meistrai iš silikatinių Kupiškio plytinės plytų pastatė tipišką gyvenvietės namą. Kukliai grindis ir lubas iškalė presuoto kartono plokštėmis ir nudažė. Tai buvo 1991 metais. Manoji žmona Stasė nupirko rusiško parketinio lako ir parsivežė tą laką autobusu. Aš tą kartą į Viešintas neparvažiavau, nes dirbau prie savo namo užbaigimo darbų, Buvo vėlus ruduo. Aš negalvojau, kad ji grįžusi į tėviškę, sumanys grindis lakuoti. Kam teko turėti reikalų su šiuo laku, žino, kad išlakuoto kambario kvapas daug kartų aštresnis už perpjauto svogūno. Išlakavusi, uždarė langus ir duris, kad nesušaltų ir atsigulė miegoti su mama gretimame kambaryje. Žmona nemanė, kad lakas gali pakenkti jos sveikatai. Stasės motina kitą dieną ėjo gatve į parduotuvę, vairuotojai grūmojo, ko čia girta moteriškė vaikšto. Nors iš tiesų ji buvo apsvaigusi nuo prisikvėpuoto lako. Sulaukusi 65 metų, žmonos mama mirė.

Žmona Stasė sugadino sveikatą negrįžtamai. Jai pradėjo nesisekti darbe. Vežiojau Stasę pas gydytojus. Vilniuje profesorė pasakė, jeigu būtų dirbusi valandą su stipriai dvokiančiais dažais ar lakais, kad ir be apsauginių priemonių, bet būtų po lakavimo išėjus į lauką ir pakvėpavus grynu oru, būtų praktiškai sau nepakenkus. O jei žmogus šviežiai išlakuoto kambario nevėdinamose patalpose pabūna 10 valandų, lieka amžinu ligoniu ir tokiems pacientams vaistų nėra.

Daugiau negu prieš 10 metų gydytojų komisija mano žmonai pripažino visišką negalią. Dabar ji „ant patalo“ apie 6 metus. Savo rankomis šaukšto neišlaiko ir pati
nebepavalgo. Žmona kalba tik atskirais skiemenimis. Paprašius parodyti liežuvį – parodo. Reiškia, supranta. Gal tokių dalykų nereikėtų visuomenei rašyti, o šią naštą palikti savo šeimai. Bet pasakoju dėl kitų, perspėdamas, kad neatsargus elgesys su cheminėmis medžiagomis gali sugriauti gyvenimą. Stasė buvo darbšti, gera šeimininkė, dukrą gražiai užauginome. Mes niekada su žmona nesipykome. Aš ir dabar ją pakalbinu, ką nors papasakoju. Matau, kaip ji godžiai klauso.

Ir visgi gyventi gera

Dukra Aušra, nors dirba valdiškame darbe, kai turi laisvo laiko, padeda man slaugyti savo mamą. Vargelį dalinamės abu. Džiaugiuosi turėdamas nuostabią dukrą. Ji be savo tiesioginio darbo, kol siaučia koronaviruso epidemija, padeda nuotoliniu būdu mokytis savo durelei Austėjai. Šiemet ji antrokė.

Gyvenimo traukinys vis rieda tolyn skaičiuodamas metus. Džiaugiamės, kad Lietuva išsivadavo iš sovietų jungo. Dabar galime ramiai gyventi. Senjorams dabar yra aukso amžius. Ar kada geriau gyvenome? Dabar laikas ramus, kas turi reikiamą darbo stažą, pensijos neblogos ir dar jas pakėlė. Parduotuvės pilnos, viskuo esame persisotinę. Mano nuomone, negerai, kai žmonės tampa priklausomais nuo kompiuterio. Ten per internetą prisiskaito visokių nesąmonių, lenda į politikos virtuves. Nuo senovės pasakyta, kad „nėra namų be dūmų“. Tegu jie ginčijasi. Svarbu, kad galutinis rezultatas geras ir mums gyvenimas pagerėjo. Džiaukimės, jei esame sveiki. Kiekvienas iš mūsų esame apdovanoti ką nors gražaus kurti. Tad pasidalinkime šviesiais kūrybos spindulėliais su kitais ir gyvenimas taps gražesnis.

Su Dievo padėjimu ir medikų pagalba džiaukimės kiekviena diena, kol ateis Dievo pasiuntinys ir ištiesęs rankas pasakys: „Einam, jau paskutinė stotelė…“  O mus išlaipinęs traukinys veš kitus keleivius, kol ir jiems pasiūlys išlipti…

Parengė
Dalina RUPINSKIENĖ

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•