Jomantė Šležaitė – jaunosios kartos operos solistė (sopranas), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo specialybės magistrė. Ji sėkmingai dalyvauja Lietuvoje organizuojamuose ir tarptautiniuose dainavimo ir net šokio konkursuose. 2017 metais jai paskirta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos Jaunojo muzikos atlikėjo premija. Tai labai plataus akiračio žmogus: tobulina solistės meistriškumą užsienyje, ne svetima jai edukacinė veikla, gili emocinė energija išreiškiama dailės darbuose. Lakoniška, tiksli kalba, aiškiai dėstomos mintys rodytų, kad, paėmusi plunksną, ją taip pat puikiai suvaldytų. Šiame interviu su soliste kalbame apie žmogaus akademinio meno poreikį, muzikinio skonio lavinimą ir apie talento kibirkšties puoselėjimą.
– Ką galėtumėte papasakoti apie tai, koks šiuolaikinės visuomenės meno poreikis, kaip ji pasirengusi jį suvokti, vertinti, įsileisti į savo gyvenimą?
– Manau, kad visais laikais akademinė muzika rasdavo savo klausytoją. Taip gyvenam ir dabar. Žinoma, koncertų ar teatrų salėse labiau norėtųsi matyti daugiau jaunų žmonių, bet akademinei muzikai reikia subręsti, tad, matyt, visiems ateina savas laikas. Žinoma, nereiktų pamiršti ir skonio ugdymo. Labai svarbu tai daryti nuo mažų dienų, todėl mokyklos turėtų būti pati pirmoji vieta, kur vaikai būtų ne tik supažindinami su akademinę muzika teoriškai, bet pažintis būtų ir praktinė. Taipogi didelę įtaką žmonėms daro medija ir televizija, o šioje vietoje pasigendu tikros klasikos pavyzdžių.
– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su opera? Kokį įspūdį paliko?
– Nors anksti pradėjau dainuoti, tačiau mano kelionė profesionalios muzikos link prasidėjo gana vėlai. Pirmoji mano pamatyta opera buvo gal devintoje ar dešimtoje klasėje, kur gabiems mokiniams buvo padovanota kelionė į Vilnių ir bilietai į Dalios Ibelhauptaitės režisuotą operą „Bohema“. Vaizdas ir įspūdis yra išlikęs iki šių dienų, tarytum vaizdas būtų sustingęs ir išlikęs amžinai. Mane pritrenkė muzikos galybė, scenografija ir be abejo – balsų grožis. Sėdėjau pirmoje eilėje, o orkestras buvo tarytum pasiekiamas ranka. Buvo tikrai įspūdinga, o aš pati sėdėjau lyg užkerėta muzikos ir estetikos grožio.
– Kas nulėmė jūsų pasirinkimą tapti operos soliste?
– Manau, jog į dainavimą likimas mane vedė labai kryptingai. Ačiū mano dainavimo mokytojams Romualdui Eičui ir Alinai Dambrauskienei, kurie nepaleido manęs ir vedė muzikės keliu. 11 klasėje dalyvavau tarptautiniame klasikinės muzikos konkurse, kur užėmiau prizinę vietą, o ten buvau pastebėta būsimų savo vokalo dėstytojų ir gavau pasiūlymą studijuoti. Tiesa, nebuvau baigusi muzikos mokyklos, nemokėjau nei natų, nei groti, nei kitų akademijos studentui reikalingų dalykų, tačiau noras dainuoti nugalėjo ir po metų įstojau į muzikos ir teatro akademiją pirmu numeriu.
– Kokią operą labiau mėgstate? Klasikinę romantiškąją, kupiną dramatizmo ir psichologizmo, šiuolaikinę, ar linksmus nuotaikingus operos spektaklius?
– Jei reikėtų kalbėti apie operos klausymą, pirmenybę teikčiau estetiškai ir kokybiškai atliktai operai. Jei kalbėti apie dainavimą, man pačiai labiau patinka atlikti dramatiškus vaidmenis, kurie dažniausiai yra sunkūs ne tik vokaliai, bet ir reikalauja daug fizinių bei moralinių pastangų bei jėgų. Tačiau tai ir yra įdomu – kur yra tos ribos, kiek galiu pati. Galbūt dėl to labiausiai mėgstu G. Verdi operas, kuriose daug dramos ir nuostabios muzikos.
– Koks būtų jūsų svajonių kūrinys, vaidmuo?
– Tikiuosi, kad kada nors pavykti sudainuoti G. Bizet „Carmen“. Nors ir oficialiai nesu mecosopranas, tačiau, manau, jog šitas vaidmuo man pačiai tiktų tiek vokališkai, tiek režisūriškai.
– Papasakokite, kokias emocijas kelia operos dainininko ir salės „dialogas“?
– Emocijų būna įvairių: nuo didžiulės euforijos, iki netgi nusivylimo. Didžiausias atlikėjo uždavinys užmegzti ryšį su į koncertų sales atėjusiais klausytojais. Tačiau tikrai būna koncertų ir pasirodymų, kada niekaip neina to „pramušti“, tarytum būna susidariusios sienos tarp atlikėjo ir žiūrovo. Bet tie koncertai ar spektakliai, kada publika dalinasi savo emocijomis ir energija, kada visa atmosfera tiesiog įsielektrina ir vysktą neapsokamas pojūtis, kada susilieja dviguba energija –
ta, kuri sklinda nuo scenos, ir ta, kuri sklinda į ją, atperka viską. Toks pasirodymas būna geriausias ir sklandžiausias, tačiau ir labiausiai sekinantis.
– Ką galėtumėt pasakyti apie Lietuvių operos raidą?
– Lietuvių operos raida, jei kalbėtume apie pačią opera, yra kažkur vis dar pastrigusi ir manau, kad TA opera vis dar nėra sukurta, vis dar neatrandame savo muzikinio tapatumo. Tačiau, jei kalbėti apie operos atlikimą, be abejo mūsų šalies dainininkai yra puikūs profesionalai ir vis dažniau Lietuvos operos dainininkų pavardės skamba pasaulyje. Turime daug kylančių puikių ir perspektyvių atlikėjų, kurie ir toliau garsins Lietuvos vardą užsienio scenose.
– Mūsų visuomenė susiskaldžiusi, kokie operos spektakliai, atkeliavę iš teatrų salių į aikštes, labiausiai suvienytų auditoriją?
– Manau, kad labiausiai žmones gali suvienyti meilė vienas kitam, o tada jau ir muzikos žanras nebėra svarbus.
– Operos solistą lydi sunkus kasdieninis darbas, repeticijos, vokalo tobulinimas, bet ateina diena x, atnešanti pripažinimo ženklus. Kurie iš jų labiausiai įstrigo į atmintį?
– Tikriausiai dainininkas tik gyvenimo gale gali pasakyti, kad „štai tada buvo mano valanda, mano karjeros lūžis“. O kol kas tai kelionė link tikslo, kuris vis taip pat kinta.
– Kokie sunkumai jus užklupo profesinėje veikloje dėl susidariusių nepalankių aplinkybių.?
– Kaip ir visiems meno žmonėms, taip ir man, netikėtai atėjusi pandemija smarkiai sugriovė planus. Buvo atšaukta daug koncertų ir pasirodymų. Mano didžiausias nusivylimas – vis nukeliamas dainavimo konkursas Honkonge, bet tikiuosi, jog vis tiek pavyks ten nuvykti ir sudalyvauti šiame konkurse.
– Ir pokalbio pabaigai, kokie jūsų planai ateičiai?
– Pastarieji metai išmokė per daug neplanuoti, nes kažin ar viskas gali išsipildyti. Dabar didžiausias tikslas susirasti naują agentūrą ir vėl grįžti į užsienio scenas.
Mindaugas Jonušas
