Budrių bendruomenėje „Pečiaus diena“, tapusi viena iš įdomiausių švenčių, šiemet vėl sulaukė nemažai susidomėjimo. Šventės rengėja – Budrių biblioteka – jau prieš mėnesį iškėlė šventės tikslą: surengti šventę, kurioje atsispindėtų senolių sveika mityba, gaminimo tradicijos, o konkursiniai patiekalai turės būti pagaminti iš Liudvikos Didžiulienės – Žmonos „Lietuvos Gaspadinė“ receptų knygos.
Prieš šventę buvo parengti vokai, kuriuose buvo kvietimai ir užduotys iš minėtosios knygos. Išsitraukę užduotis, dalyviai skubėjo skaityti receptus ir juos ruošti. Kas autentiškai gamino, kas rizikavo, o kas šiek tiek savo kūrybos pridėjo.
Šeštadienio pavakarę susirinko gana gausus būrys dalyvių su pagamintais valgiais. Šventę atidarėme kiekvienas laikydami rankoje kaimiškos duonos riekelę, linkėdami vieni kitiems draugiškumo, sveikatos ir Dievo palaimos. Susirinkusieji pasakojo istorijas, koks ryšys vaikystėje ir jaunystėje juos siejo su kaimiškais „pečiais“. Įdomiausią istoriją papasakojo Stasė Rulevičienė, kur „pečius“ buvo minimas ne tik kaip šeimos valgių gamintojas, bet ir kaip garbaus amžiaus senolių skaudančių sąnarių ir stuburo gydytojas, o mažiesiems tai buvo žaidimų ir mokymosi vieta. Močiutės, kurios prižiūrėdavo vaikus, ant „pečiaus“ skaitė vaikams pasakas ir raides pažinti mokė. Gražią istoriją apie duonos minkymą papasakojo ir Anykščių savivaldybės vicemeras Dainius Žiogelis. Pasirodo, kaimiškos duonos skonis ir gaminimas jam gerai žinomas. Deja, ne viena papasakota istorija priminė, kad labai greitai užmirštame, kokia sveika ir saikinga buvo mūsų senolių mityba. Gaila, bet valgymas patampa greitu ir nereikšmingu dalyku, o juk mūsų senoliai, subūrę pietums ar vakarienei visą šeimą, malda dėkodavo už gėrybes ant stalo. O dabar mūsų tautinį valgį cepelinus daugelis „cepakais“ vadina. Šašlykai – šašlais pravardžiuojami.
Atėjus laikui pasakoti, kaip sekėsi gaminti valgius pagal gaspadinės receptus, juoko buvo iki soties. Smagiausi buvo mūsų draugai iš Levaniškio „Abipus Nevėžio“ bendruomenės. Jiems užduotis buvo iškepti šventinį pyragą „Bobą“. Pasakotoja sakė, kad kepė ne vieną, bet tris „Bobas“. Pirma „Boba“ suzmeko, antra suskilo, na, o jau trečia, kaip visad, nemeluoja, išėjo puošni ir skani. Kas ragavo, pirštus laižė ir levaniškiečių „Bobą“ labai gyrė. Anot svečių, kai pradedi kepti, negali sustoti. Tokios tos levaniškiečių gaspadinės, todėl jos dar sugalvojo „pečiuje“ visą kiaulę iškepti, tiesa – netikrą, o iš tešlos ir faršo. Nenusileido ir budriečių gaspadinės ir gaspadoriai. Čia ant stalo puikavosi senovinė gira, o Sauliaus ir Linos kugelis iš „sagonėlio“ išgaravo akimirksniu. Buvo dar virtinių ir raugintų produktų. Na, o sūriai, pakepti ant kaimiško sviesto… Kas ragavo, minėjo, kad burnoje net tirpsta, o „pečiuje“ kepti ir troškinti švilpikai, kaip sakė ragautojų komisijos ekspertė Stasė: „Jų paragavus, ne tik švilpauti, bet ir dainuoti noriėjosi“.
Tokie tie smagumai ir gardumai vyko „Pečiaus dienoje“, tad linkime neužmiršti ir patiems prisiminti, kaip paprastai ir skaniai gamino mūsų senoliai.
Valentinas Gudėnas
