Kultūra – tai fenomenas, telkiantis tautas ir socialines grupes, jos savitumas parodo tautų identitetą ir nutolimą nuo jo globalizacijos magistralėse ir keliukuose. Kultūra visais laikais buvo visuomenės ašimis, net ir išgyvenant sunkiausius laikus ar krizes. Dabartiniu metu, kai visuomenę yra sukausčiusi susipriešinimo ir nežinomybės metas, kultūra gali būti puiki galimybė santaikai ir vienybei palaikyti.
Ką reiškia šiandien būti kultūros žmogumi, kodėl turime didžiuotis šiandienos meno žmonėmis kalbamės su Aukštaitijos regione gyvenančia kompozitore, ansamblio „Fluorescence“ meno vadove, muzike Beata Juchnevič.
–Esate kompozitorė, kas jus atvedė iki to ir kodėl pasirinkote būtent šią meno sritį, o ne groti orkestre?
-Kūryba mane traukė nuo vaikystės, norėjau kurti muziką kiek save prisimenu, tačiau kurį laiką nežinojau, kad to galima mokytis ir kad iš viso egzistuoja tokia kompozitoriaus profesija. Vaikystėje mokiausi groti akordeonu, tuomet įstojau į Vilniaus Juozo Tallat – Kelpšos konservatoriją, į chorinio dirigavimo skyrių. Būtent konservatorijoje sužinojau, jog mano kūrybinės svajonės galėtų tapti tikrove. Pradėjau lankyti mobiliąją kūrybos grupę pas prof. Teisutį Makačiną ir galiausiai nusprendžiau galutinai susieti savo gyvenimą su kompozicija – perėjau į kompozicijos-muzikos teorijos skyrių, baigusi konservatoriją įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, baigiau kompozicijos bakalaurą, dabar ten pat studijuoju magistrantūrą. Na, o orkestre groti niekada neturėjau minties, tikriausiai todėl, kad niekada negrojau jokiu instrumentu, praversiančiu orkestre.
-Kokią kultūros ir klasikos ateitį matote Lietuvoje, ar kultūros žmonės gali jaustis orūs?-Paskutiniu metu, manau, kultūra Lietuvoje atrodo gan viltingai – turime tarptautiniu mastu pripažintų menininkų, tokių kaip Šiuolaikinės muzikos ansamblis Synaesthesis, operos solistė Asmik Grigorian ir daugelis kitų, kuriasi nauji šiuolaikinės akademinės muzikos ansambliai, apskritai pastebima, jog ateina galinga jaunų, ambicingų menininkų karta, siekiančių užkariauti scenas, stebinančių įdomiomis idėjomis. Tad, mano manymu, mes tikrai galime jaustis orūs bei drąsiai judėti pirmyn.
-Ko reikia, kad klasika taptų vertinama ne tik siauro rato klausytojų?
-Tikriausiai daugiau klasikinės muzikos edukavimo iš medijų pusės ir kalbu ne vien apie koncertų transliacijas. Pradžioje galbūt reikėtų sulaužyti tokius stereotipus, jog klasikinė muzika yra nuobodi bei skirta tik vyresnio amžiaus žmonėms, tuomet kurti įdomų ir informatyvų turinį apie klasikinės muzikos atstovus, neapsiribojant europocentrizmu, rase ir lytimi – užmesti akį į klasikinės muzikos vystymąsi kituose žemynuose, o ir pagaliau supažindinti publiką su istorinių epochų moterimis kompozitorėmis, turėjusiomis mažiau galimybių kurti bei skleisti savo kūrybą. Taip pat, svarbu atsižvelgti ne vien į kelių šimtmečių senumo muziką, bet stebėti aktualijas – juk akademinė muzika yra ir toliau intensyviai kuriama, yra daug įdomių šiuolaikinių kompozitorių, komponuojančių simfonijas, operas, kamerinius kūrinius, vien Lietuvoje turime tiek daug pavyzdžių, o dar auga jaunieji kompozitoriai, kurie jau dabar drebina koncertų erdves. Akademinės muzikos spektras yra labai platus, tad, neapribojant turinio, kiekvienas galėtų atrasti sau kažką artimo.
-Be visa ko, esate ir akademinės muzikos ansamblio vadovė, kaip užgimė ir kodėl jį sukūrėte?
-Savo šiuolaikinės muzikos ansamblį „Fluorescence“ įkūriau praeitais metais. Pati idėja užgimė gan spontaniškai. Pajutau tokį poreikį, nes mane supa daug jaunų, talentingų kompozitorių ir susidarė jausmas, jog ansamblių, orientuotų į šiuolaikinę akademinę muziką, yra mažiau nei dabar turime kompozitorių. Taip pat, pajutau norą būti ne tik ties viena barikadų puse, bet ir išbandyti save atlikėjos amplua, kam pasitarnavo kažkada mano įgyti dirigavimo pagrindai, kuriuos dabar stengiuosi tobulinti. Ansamblio saksofonininką pažįstu daug metų, tad sumaniusi suburti ansamblį pirma pasakiau jam, kartu suradome dar bendraminčių ir štai jau lygiai metus vystome savo veiklą. Tikiuosi, kad nesustosime bei dar daug nuveiksime šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje.
-Ar galima teigti, kad radote savo gyvenimo tikslą ir kelią? Ir koks būtų jūsų patarimas tiems, kurie ieško?
-Iš tikrųjų nežinau, ar apskritai koks nors žmogus gali teigti radęs savo gyvenimo tikslą, juk gyvenimas yra labai didelis, platus ir įvairialypis. Nors šiuo metu mano visas dėmesys krypsta tik į muzikos komponavimą, ansamblio veiklą bei solinį elektroninės muzikos projektą, galbūt po kelių metų pasakysiu, kad man nusibodo kurti muziką bei pradėsiu studijuoti su tuo visai nesusijusį dalyką, pavyzdžiui, lituanistiką, kurią norėjau pasirinkti, jeigu karjera muzikoje nebūtų nusisekusi (juokiasi). Mano patarimas tiems, kurie ieško savo tikslo ir kelio – ieškoti, veikti, bandyti viską, kas tik pasitaiko, niekada neriboti savęs ir neklausyti tų, kas sako, jog kažkas nepavyks, gyvenimas yra toks keistas ir nenuspėjamas, jog niekada nežinai, kur gali atsidurti ir ką atrasti, tad svarbiausia yra neužsidaryti savikritikos narve ir niekada nesakyti sau „aš to nesugebėsiu“ ar „man nepavyks“.
-Šiandienos tikrovėje daugelis koncertų vyko nuotoliniu būdu ar tai kažkaip pakeitė jūsų požiūrį į koncertus, kultūrą, klasiką?-Nežinau, ar pakeitė, galbūt labiau parodė, kokia kultūra yra lanksti, kaip gali prisitaikyti prie aplinkybių ir kaip gali padėti išgyventi tokius kritinius laikotarpius.
-Ne vienas žmogus išgyvena emociškai sunkius laikus ar klasika gali tapti panacėja šiandienos problemose?
-Manau, nebūtinai klasika, bet menas apskritai – ar tai gera knyga, ar filmas, o gal paroda dailės galerijoje. Juk menas visais laikais kalbėjo apie žmonijai universalias temas, tad mene galime atrasti ne tik daug naujo, neregėto arba tiesiog naudingo savo dvasiniam augimui, bet neretai ir pačius save, o savęs atradimas ir supratimas, mano manymu, yra geriausia panacėja.
-Ačiū už pokalbį.
Kalbino Mindaugas Jonušas
