Iš praeities

Bėgantis laikas daug ką išdildo iš atminties. Lieka tik patys svarbiausi asmeniški išgyvenimai, įvykiai.  Galop ir tai ima blankti, ant visko sėda užmaršties dulkės… Gyvoji atmintis aprėpia tik kelias  dešimtis                 metų. Jau vargiai atkuriu Anykščių vaizdą prieš 60 metų, kai man buvo lemta čionai apsigyventi. Kasdien vaikščiota po Anykščius, berods, įsidėmėtas kiekvienas pastatas, bet dabar jau  negalėčiau pasakyti, kas buvo ten, kur iškilo pirmieji  penkiaaukščiai, kaip atrodė ta vieta, kur atsirado Ramybės rajonas, jau  abejoju, ar buvo fontanas miesto aikštėje…

Daug patikimiau ir ilgam išsaugoma užrašyta  atmintis. Teisūs senovės romėnai sakę, kad scripta manent (raštas išlieka). Remdamasis rašytiniais  šaltiniais, gali nukeliauti lig amžių glūdumos. Ačiū senovės raštininkams. Ateities kartos dėkos dabarties kraštotyrininkams, knygų ir mokslo veikalų autoriams. Kokia svarbi ir reikalinga  kraštotyrinė veikla liudija anykštėnų Tautvydo Kontrimavičiaus, Tautvilio Užos, Anykščių Liudvikos  ir Stanislovo Didžiulių bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus darbuotojų, vadovaujamų  Audronės Berezauskienės, darbai. Maloniai stebina ir džiugina du stori tomai „Anykščių  kraštotyrininkai:  biobibliografinis žodynas“. Kiek pastangų ir pasišventėliško darbo pareikalavo toks savo apimtimi unikalus leidinys jo sudarytojams ir parengėjams spaudai: Audronei  Berezaukienei, Osvaldui Janoniui, Ligitai Matulienei, Birutei Venteraitienei, Tautvydui Kontrimavičiui, Romualdui Vytautui Rimšai! Svarus savo išliekamąja verte ir šiemet pasirodęs bibliotekininkių darbas: Ligitos  Matulienės surinkti ir, talkinant Panevėžio rajono Gabrielės Petkevičaitės – Bitės bibliotekos darbuotojoms, suskaitmeninti anykštėnams leisto laikraščio „Žiburys“ numeriai. Regis, dar ne taip seniai skaitėme šį leidinį, neatrodė, kad jis taps istoriniu ir išsaugotinu, bet jau buvo nepigu šiandien surinkti visus nuo pirmo iki paskutinio šio laikraščio numerius. Atsirado galimybė pamatyti  ir suskaitmenintas  1985 m. Anykščiuose vykusios Knygos šventės, rašytojo Juozo  Baltušio viešnagės nuotraukas, jų autorė Onutė Pajėdaitė.

Taigi, neilgam ta gyvoji mūsų atmintis. Anądien žvelgdamas į šerkšno padabintus, pasakiškai atrodančius Anykščius, pagalvojau –
gražėja mūsų miestas, įžengęs į dvidešimt pirmąjį  amžių. O kaip jis atrodė prieš  100 metų, dvidešimtojo amžiaus pradžioje? Žinoma, būdavo šerkšno, tekėjo ledus išnešusi Šventoji ir tada, tačiau įdomu būtų žinoti, kaip gyveno ir kas rūpėjo tenykščiams anykštėnams.

Archyvuose saugomi dokumentai, inventorių sąrašai leidžia įsivaizduoti  Anykščius net nuo XV amžiaus. Norint persikelti mintimis į jau už atminties ribų esančius XX pradžios  Anykščius, pakaktų ir spaudos leidinių duomenų.

Štai Kauno gubernijos valdybos rusų kalba išleistoje informacinėje knygelėje „Pametnaja knižka Kovenskoj guberniji na 1901 god“ paskelbta daug statistinių žinių apie Anykščius (Anykščiai rusų kalba  čia kažkodėl vadinami „Onykšty“). Tada Anykščiuose gyveno 5148 žmonės, dauguma jų buvo žydai. Bajorų buvo 34 ,dvasininkų – 5, pirklių – 2, miestelėnų vyrų –
2243, moterų – 2265, valstiečių vyrų – 295, valstiečių moterų – 304. Pateikiama ir Anykščių gyventojų amatų suvestinė. Čia buvo 11 stiklių, 5 dažytojai,15 tinkuotojų ir krosniadirbių, 15 bandelių kepėjų, 13 kalvių, 10 muzikantų, 2 kaminkrėčiai, 4 kirpėjai, 21 mėsininkas, 2 laikrodininkai, 15 stalių, 9 tekintojai. Daugiausia Anykščiuose būta siuvėjų. Štai tokie jų skaičiai amatų sąraše: meistrų kategorijos  –
48 vyrai ir 23 moterys, pameistrių  – 18 vyrų ir 13 moterų, mokinių – 37 vyrai ir  32 moterys. Prekyba vertėsi vien žydai, kai kurie iš jų užsiminėjo ir amatais – batsiuvių, siuvėjų, stalių.

Šiame  gubernijos leidinyje nurodoma, kad 1900 metais Anykščiuose buvo paštas-telegrafas, geležinkelio stotis, akcinių lėšų prižiūrėtojo tarnyba, miesto valdyba, valstybinis vyno kioskas, vietos blaivybės draugijos arbatinė, paminėtos ir dvi sinagogos, šeši žydų maldos namai. Minima ir  Anykščiuose nuo 1806 metų esanti liaudies mokykla. 1900 m. joje mokėsi 127 mokiniai. Knygelėje rašoma, kad Anykščiuose vyksta didžiausios visoje Ukmergės apskrityje mugės ir turgūs. Į turgų žmonės rinkdavosi trečiadieniais, buvo pardavinėjama daržovės, uogos, grietinė, sūriai, kiauliena, lašiniai, grūdai, vilna, namų apyvokos dirbiniai, vežimai, rogės,  kiaulės, naminiai paukščiai ir kitos pirmo būtinumo prekės. Mugės vykdavo rugsėjo mėnesį ir trukdavo  tris dienas.

Skaitydamas šitą anų dienų informacinį leidinį  sužinai, kad tada Anykščiuose buvo per 500 gyvenamųjų namų, kai kurie mūriniai. Miestelio turgaus  aikštė grįsta akmenimis, visos gatvės be grindinio, palijus jose balos ir purvas. Primenami ir Anykščiuose  buvę dideli gaisrai. 1891 metų vasarą sudegė 418 žydų namai, dvi sinagogos, visi prekybos kioskai, be pastogės liko bemaž trys tūkstančiai  žmonių. 1894 metais vėl gaisras. Tąkart sudegė visas miestelio centras. Po šitų gaisrų Anykščiuose buvo įsteigta savanoriška gaisrininkų draugovė.

Kaip visos Lietuvos žmonėms ir anykštėnams, pakilusiems į kovą už laisvę su okupacine carinės Rusijos valdžia, nebuvo rami XX amžiaus pradžia.  Atgavus lietuvišką spaudą, metraščių vaidmuo  tiko laikraščiams. Štai dienraštyje „Vilniaus žinios“ iš įvairių Lietuvos vietovių spausdintos korespondencijos informuoja apie to meto įvykius.

Buvo publikacijų ir iš Anykščių. Keletą jų pateikiame „Šilelio“ skaitytojų dėmesiui. Autoriai pasirašo kriptonimais arba slapyvardžiais. Galimas dalykas, kad kai kurios  korespondencijos, (pasirašytos  K.S., Dėdė) yra  Šlavėnų dvarininko Gustavo  Brazausko. 

Vygandas RAČKAITIS

Nuotraukos iš muziejaus archyvo

Anykščiai. (Ukm. apskr.) Čionykščiam priestoliui užrodyjus armotų šuviais tapo keli namai sugadinti, o vieni suvisai suardyti, tame skaičiuje ir p. Patumsio namai; sąkrovos ir parduotuvės kareivių išplėštos; tuli gyventojai su pusnuogiais kudikiais globstėsi, sprusdami iš miestelio; darė daug kratų ir atiminėjo ginklus, kurių savininkai sakėsi laiką ginklus apsiginimui nuo juodašimčių.

Kupiškio apylinkėje beveik tas pats, kaip ir apie Anykščius.

Troškūnuose sušaudyta su armota kalvė, darytos krastos ir suimti p. J. Okuličienė, Maželis ir dar kasžinkas.  J. B.

„Vilniaus žinios“, 1906 sausio 8, 4 psl. 

Anykščiai. (Ukm. apskr.) Anykščių pristovas su sargybiniais nuolat daro po sodžius kratas. Elgiasi visur nežmoniškai. Muša nieko nekaltus žmones. Negana to, ką muša suaugusius, muša dar gi ir vaikus, moteris. Labai primušė ir kojomis prispardė Kardimavičiuką 14-15 metų vaiką; jis net prašęsis pribaigti. Mušė ir Sėmeniškių Paršelienę su Valinkoniene, nuėjusias jo prašyti, kad išliuosuotųjų vyrus, Niūronių Rudoką, miestelio Andriukoniuką, Katiną, Žukauską Palėnių Sriubą (jis buvo sugavęs vagis, tie gi įdavė, kadjis esą „maištininkas“, Užgavėnių naktį atsigrudęs į Didžiulius, su 20 uredininkų ir sargybinių, suėmė tėvą, studentą Antaną ir Algirdą. Ten nakvojo tada vienas pakelingas. Jis iššoko pro langą ir nubėgo per laukus basas, vienmarškinis; kelius kartus šovė jį, vydamiesi sargybiniai, bet nepataikino. Didžiulį labai apvogė. Sargybiniai pardavinėję paskui sentikiams priegalvius po 1 r. 50 k., lašinius po 2 kap. svarą. Iš Juškonių ir Klivėnų po kratos atsivežė vežimą sviesto, dešrų ir medaus. Sėmeniškių Justinavičienės pavogė naujus batus ir kaliošus. Mažonyse labai atsižymėjo vogimu sargybinis Masilionis (lietuvis). Jis labai įsikyrėjo žmonėms, kartą net buvo šautas, kada su grobiu važiavo į savo pačią; rusai, net ir tie juo piktinosi. –
Suimtuosius pristovas siunčia Ukmergėn; tankiausiai gi jiems pasiseka išsipirkti. Taip ligišiol jau išsipirko; Penionių Petronis už 50 rub., Kaulakis – už 10 r., Masis – už 10 r., Sėmeniškių Kaulakis – 15 r., V. Baltronas – 12. Šaltalaukių Gutauskas – 50, Anykščių Šumyla pristovuo davęs 20 r. ir kalbamam įdavėjui Burkauckui 5 rub., Rasikas ir du Mažėnių Zlatku –
po 25 r., iš trečiojo gi Zlatkaus prašoma 50 rub., iš Valiukonies gi ir Pašvenčio Stuko, kurio tėvas kalėjo Kaune, – po 100 rub. Ir t. t. Didelę galybę turi dabar pas mus įdavėjas Burkauckas; kas jo nepalenkia, tikrai gali atsidurti kalėjime, – jo nurodymu suimtas ir Starių Riauba. Tai mat kokios naujienos pas mus po laisvės manifesto. Dėdė.

„Vilniaus žinios“, 1906 kovo 21, 4 psl. 

Anykščiai. (Ukm. apskr.) Vidurnaktį, kovo 15 d., Anykščių uriadnikas su 20 ginkluotų  žemsargių (žandarų –V.R.), susėdę aštuoniuose vežimuose atpleškėjo Šlavėnuosna  į ūkininką  Janicką. Priėję prie  gryčios, pradėjo belst langan ir sakyti  savi  esą.  Tuo tarp namie Janicko nebuvo, jis savo troboje seniai  jau negyveno, čia liko gyvent jo sesuo su senute  motina. Pamačiusi pro langą pulką žemsargių su  durtuvais, ji prieš įsileisdama neprašytus svečius pasiėmė savo  pinigus ( žinojo, kad darantieji kratas pinigus pasisavina). Įsiveržę vidun žemargiai pradėjo kratą. Rado dvi šilko skareles,  vieną batistinę, dvi poras pirštinių, du kepalėlius duonos, pripuolė prie pasieny sustatytų puodynių. Tarpusavy kalbėjo: „Žiūrėk, ar nėra čia  sviesto.“

Daugiau nebuvo ko grobti. Klausė, kur yra Janickas. Nusigandusi sesuo turėjo pasakyti, kur gyvena brolis ir dargi nulydėt visą gaują į jį Dvarioniškiuosna. Ten jie Janicko nerado, bet kratą darė, rado  3 rub. … ir nematytai didelį „revolverį“ – kumpį. Visus tuos daiktus žemsargiai išsigabeno. Vidurnaktį jų užkluptos moterys turėjo nemažai  išgąsčio. Taigi, merginos, sergėkit savo šilkines, jūs gi, šeimininkėlės, slėpkit kumpius kuo giliausia. K.S.

„Vilniaus žinios“, 1906 kovo 19, 4 psl.

(Tekstai originalūs, netaisyti)

„Šilelis“ 2021-04-10, Nr. 14(1285)

• 

• 

•