„Važiuodavau va į šitą kaimelį, bet jau kelis metus nebeužsuku ten. Kodėl? Visi išmirė, tik trobos beliko“, – pirštu apleistus kaimo pastatus man rodo Rolandas. Jis – po atokiausius kaimus ir miestelius maistą išvežiojantis vairuotojas. Arba, tiksliau sakant, – autoparduotuvės savininkas. Autoparduotuvė – dar Nepriklausomybės pradžioje radęsis reiškinys, kai žmonės, turintys asmeninius automobilius, prisikraudavo įvairiausių maisto ir buitinių prekių į bagažinę ir kursuodavo po Lietuvos kaimus ir vienkiemius, bandydami jas parduoti. Tuo metu tai buvo ypač pelninga veikla, mažai reglamentuota tiek įstatymais, tiek maisto kontrole. O ir žmonių kaimuose gyveno žymiai daugiau. Dabar, pasak Rolando, situacija kardinaliai kitokia – kaimai vis labiau nyksta, nes žmonės išmiršta.

Rolandas jau daugiau nei 4 metus vairuoja savo autoparduotuvę. Anksčiau daug metų dirbo Ispanijoje, vėliau grįžęs į Lietuvą įsidarbino vienoje autoparduotuvių įmonėje. Visgi, ilgai ten neužsibuvo – pamatęs šviežios mėsos, kurios taip prašo gyventojai, poreikį, nutarė šio verslo imtis pats. Nusipirko vieną automobilį, kiek vėliau įsigijo patalpas, kurias pavertė mėsos cechu. Dabar vienu automobiliu keliauja pats, kitu – jo darbuotoja.

Kiekvieną trečiadienį nuo pat ankstyvo ryto vyras krauna maistą į automobilį. Tikslas – apkeliauti 5–7 miestelius ir mažus kaimus, užsukti į kai kurias atokesnes sodybas.

Pagrindiniai jo klientai, kurių jis nemėgsta taip vadinti, o mieliau sako, kad tai žmonės, kuriems jis stengiasi padėti, – senyvo amžiaus žmonės.

Senstant kaimams ir miesteliams, jų gyventojai susiduria su iššūkiu – kur nusipirkti maisto ir kasdienių prekių? Iki tol veikusios parduotuvės ima užsidarinėti, nes nebeišsilaiko. Pavyzdžiui, Vabalninke, miestelyje Biržų rajono savivaldybėje, užsidaro „Maxima“. Gyventojams lieka tik viena parduotuvė. Asortimento joje žymiai mažiau, tad pasigedę tam tikrų prekių bus priversti keliauti į Biržus ar Panevėžį. O senyviems žmonėms, pasak Rolando, kartais tai neįveikiama užduotis.

Tačiau yra ir tokių miestelių, kur situacija dar prastesnė –  parduotuvės visai nėra. Toks yra Degėsių kaimas (Pakruojo r.), kuriame gyvena kiek daugiau nei 100 žmonių. Čia ne tik nebėra vietinės parduotuvės, bet ir uždaryta pagrindinė mokykla, miestelis vis labiau traukiasi. Todėl autoparduotuvės čia tampa ne tiek alternatyva, kiek paskutinė galimybė senjorams įsigyti maisto.

Panašu, kad ir kasmet didėjančios pensijos laimės senjorams neatneša. Viena vertus, galima nusipirkti daugiau, bet ką pirkti, kai miestelyje nėra parduotuvės? Kita vertus, pasak Rolando, senų žmonių poreikiai visai kitokie.

„Senyvi žmonės kaimuose yra apleisti, dažnai palikti savo artimiausių giminaičių, o net ir miestelių vadovai ir seniūnai didelio susidomėjimo jų problemomis neparodo. Dažnai jie nori būti tik išklausyti. Aš kartais būnu vienintelis žmogus, kuris pas juos užsuka ir pasikalba“, – įžvalgomis dalijasi Rolandas.

Tokių kaip Rolandas, vežiojančių maistą po atokiausius regionus, dešimtys. Tačiau ir jų kasmet mažėja. Tiesiog nebeapsimoka vežti prekių savo automobiliu, kai tavęs laukia vos vienas ar du pirkėjai. O ir ne visi miestelių vadovai mielai priima verslininkus, ne visur leidžia įsikurti ir prekiauti.

Rolandas pripažįsta, kad skaudu matyti vargstančius senyvus žmones ir kasmet prastėjančią regionų situaciją: „Duodu dar kokius 5 metus ir tokie miesteliai visai išnyks. Nebegalėsiu važiuoti ir pats, nes kas iš manęs pirks tą mėsą?“ – garsiai svarsto verslininkas.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, 2023 metais veikė 956 autoparduotuvės, tai beveik 2,5 kartais daugiau nei 2018 metais. Tačiau į šį skaičių patenka ir turgeliuose ar prie didelių prekybos centrų esančios parduotuvės. Todėl teigti, kad tai padidino prekių prieinamumą būtent miestelių ir kaimų gyventojams, duomenų nepakanka.

Vilniaus universiteto mokslininkų pernai atliktas tyrimas rodo, kad kas dešimtas 65 m. amžiaus ir vyresnis asmuo Lietuvoje jaučiasi vienišas, gyvena uždarą gyvenimą. Daugelis jų – mažai socialiai aktyvūs, jiems kyla iššūkių norint užsitikrinti orų gyvenimą, pavyzdžiui, paprasčiausiai apsipirkti. Atskirtį dar labiau padidino prieš metus įsigaliojusi susisiekimo reforma, po kurios žymiai sumažintas reisų iš kaimų ir miestelių į miestus skaičius. Išsigelbėjimu šiems žmonėms tampa autoparduotuvės – jų vairuotojai ne tik veža maistą į nuo centrų nutolusias vietoves, bet ir, kaip pasakoja Rolandas, patenkina žmonių bendravimo poreikį ar tiesiog juos išklauso.

• 

•