Į kaimus maistą vežiojantis Rolandas: „Seni žmonės ten užmiršti“

„Važiuodavau va į šitą kaimelį, bet jau kelis metus nebeužsuku ten. Kodėl? Visi išmirė, tik trobos beliko“, – pirštu apleistus kaimo pastatus man rodo Rolandas. Jis – po atokiausius kaimus ir miestelius maistą išvežiojantis vairuotojas. Arba, tiksliau sakant, – autoparduotuvės savininkas. Autoparduotuvė – dar Nepriklausomybės pradžioje radęsis reiškinys, kai žmonės, turintys asmeninius automobilius, prisikraudavo įvairiausių maisto ir buitinių prekių į bagažinę ir kursuodavo po Lietuvos kaimus ir vienkiemius, bandydami jas parduoti. Tuo metu tai buvo ypač pelninga veikla, mažai reglamentuota tiek įstatymais, tiek maisto kontrole. O ir žmonių kaimuose gyveno žymiai daugiau. Dabar, pasak Rolando, situacija kardinaliai kitokia – kaimai vis labiau nyksta, nes žmonės išmiršta.

Rolandas jau daugiau nei 4 metus vairuoja savo autoparduotuvę. Anksčiau daug metų dirbo Ispanijoje, vėliau grįžęs į Lietuvą įsidarbino vienoje autoparduotuvių įmonėje. Visgi, ilgai ten neužsibuvo – pamatęs šviežios mėsos, kurios taip prašo gyventojai, poreikį, nutarė šio verslo imtis pats. Nusipirko vieną automobilį, kiek vėliau įsigijo patalpas, kurias pavertė mėsos cechu. Dabar vienu automobiliu keliauja pats, kitu – jo darbuotoja.

Kiekvieną trečiadienį nuo pat ankstyvo ryto vyras krauna maistą į automobilį. Tikslas – apkeliauti 5–7 miestelius ir mažus kaimus, užsukti į kai kurias atokesnes sodybas.

Pagrindiniai jo klientai, kurių jis nemėgsta taip vadinti, o mieliau sako, kad tai žmonės, kuriems jis stengiasi padėti, – senyvo amžiaus žmonės.

Senstant kaimams ir miesteliams, jų gyventojai susiduria su iššūkiu – kur nusipirkti maisto ir kasdienių prekių? Iki tol veikusios parduotuvės ima užsidarinėti, nes nebeišsilaiko. Pavyzdžiui, Vabalninke, miestelyje Biržų rajono savivaldybėje, užsidaro „Maxima“. Gyventojams lieka tik viena parduotuvė. Asortimento joje žymiai mažiau, tad pasigedę tam tikrų prekių bus priversti keliauti į Biržus ar Panevėžį. O senyviems žmonėms, pasak Rolando, kartais tai neįveikiama užduotis.

Tačiau yra ir tokių miestelių, kur situacija dar prastesnė –  parduotuvės visai nėra. Toks yra Degėsių kaimas (Pakruojo r.), kuriame gyvena kiek daugiau nei 100 žmonių. Čia ne tik nebėra vietinės parduotuvės, bet ir uždaryta pagrindinė mokykla, miestelis vis labiau traukiasi. Todėl autoparduotuvės čia tampa ne tiek alternatyva, kiek paskutinė galimybė senjorams įsigyti maisto.

Panašu, kad ir kasmet didėjančios pensijos laimės senjorams neatneša. Viena vertus, galima nusipirkti daugiau, bet ką pirkti, kai miestelyje nėra parduotuvės? Kita vertus, pasak Rolando, senų žmonių poreikiai visai kitokie.

„Senyvi žmonės kaimuose yra apleisti, dažnai palikti savo artimiausių giminaičių, o net ir miestelių vadovai ir seniūnai didelio susidomėjimo jų problemomis neparodo. Dažnai jie nori būti tik išklausyti. Aš kartais būnu vienintelis žmogus, kuris pas juos užsuka ir pasikalba“, – įžvalgomis dalijasi Rolandas.

Tokių kaip Rolandas, vežiojančių maistą po atokiausius regionus, dešimtys. Tačiau ir jų kasmet mažėja. Tiesiog nebeapsimoka vežti prekių savo automobiliu, kai tavęs laukia vos vienas ar du pirkėjai. O ir ne visi miestelių vadovai mielai priima verslininkus, ne visur leidžia įsikurti ir prekiauti.

Rolandas pripažįsta, kad skaudu matyti vargstančius senyvus žmones ir kasmet prastėjančią regionų situaciją: „Duodu dar kokius 5 metus ir tokie miesteliai visai išnyks. Nebegalėsiu važiuoti ir pats, nes kas iš manęs pirks tą mėsą?“ – garsiai svarsto verslininkas.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, 2023 metais veikė 956 autoparduotuvės, tai beveik 2,5 kartais daugiau nei 2018 metais. Tačiau į šį skaičių patenka ir turgeliuose ar prie didelių prekybos centrų esančios parduotuvės. Todėl teigti, kad tai padidino prekių prieinamumą būtent miestelių ir kaimų gyventojams, duomenų nepakanka.

Vilniaus universiteto mokslininkų pernai atliktas tyrimas rodo, kad kas dešimtas 65 m. amžiaus ir vyresnis asmuo Lietuvoje jaučiasi vienišas, gyvena uždarą gyvenimą. Daugelis jų – mažai socialiai aktyvūs, jiems kyla iššūkių norint užsitikrinti orų gyvenimą, pavyzdžiui, paprasčiausiai apsipirkti. Atskirtį dar labiau padidino prieš metus įsigaliojusi susisiekimo reforma, po kurios žymiai sumažintas reisų iš kaimų ir miestelių į miestus skaičius. Išsigelbėjimu šiems žmonėms tampa autoparduotuvės – jų vairuotojai ne tik veža maistą į nuo centrų nutolusias vietoves, bet ir, kaip pasakoja Rolandas, patenkina žmonių bendravimo poreikį ar tiesiog juos išklauso.

9 komentarai

  1. Krikščioniškas klausimiukas :)

    Jau kad išlaisvėjom prieš 33 metus tai išlaisvėjom. Prarado Lietuva virš 1000000 žmonių. Joks karas, jokios epidemijos šitiek neišnaikino. Jokie Buchenvaldai, jokie Gulagai… Joks Hitleris su Stalinu… Negi į Eurosojūzą stojome tam, kad susinaikintume?

  2. Ašara Dievo aky
    Lietuva, tu gi nyksti…

  3. Ei kvaiša ! :)

    Koks tavo sušiktas reikalas kas ką ir kiek padarė? Dėl tokių durnių, sorošinės propagandos apipūdytomis smegenimis, Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta ir nyksta.

  4. Autoparduotuves

    Jau buvo prie ruso, atmenu į kaimą atveždavo prekes

  5. Nepykit,skaitai ir norisi kaukti.Tiesiog graudu darosi.Žmogus kuris vežioja maistą,tai tik reikia padėkoti,kad senyvo amžiaus žmonės gali pas jį nusipirkti maisto.Kaip atsitiko,kad kaimas buvo atskirtas nuo miesto.Žmonės net atvažiuot i rajoną ,pas medikus negali.Tai yra baisu ir baisiau negali būti.Kai kaimai virsta dikynėmis.Kai stovi tušti trobesiai.Jie tiesiog dingsta iš žemėlapio.Lietuva tampa didybę.Važiuoji ir matai tušti namai užkaltais langais.Nes ateis laikas kai nebus kai kur bažnytkaimių. Nes išmirs žmonės,o kas jose gyvens,kai nieko nėra,nei darbo,nei mokyklos.Gaila,bet kaimas nyksta.

  6. Is Vabalninko i Panevėžį nelabai yra autobusų. Kita beda autobusų mažėja. Pažiūrėkite autobusų bilietai lt svetainė. Įveskite pvz Vabalninkas Panevėžys. Tai nelabai yra. Rokiškis Panevėžys vienintelis tiesiogiai per dieną. Vienintelis. Nebent važiuoti per utena ar logika. O sekmadienį Jurbarkas Raseiniai. Nebėra. Jurbarkas Šakiai per diena ir nelabai daug nors jie netoli vienas kito. Šakiai jurbarkas gal 25km. Jurbarkas Raseiniai gal 50km.
    O kaip pajūris. Nera tiesiogiai Klaipėda Šventoji. Tik Klaipėda Palanga. Is Palangos Šventoji.Ar nebūtų logika sujungti tuos miestus bent vasara del turistų.
    Dievo palaimos.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.