Sausio 13-osios įvykių Anykščių rajono savivaldybės viešoji biblioteka 2002 m. parengė kraštotyros darbą “Anykštėnai – Sausio 13-osios įvykių dalyviai”. Šio darbo medžiaga perkelta į elektroninį leidinį, kurį galima rasti Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Leidinyje surinkti atsiminimai apie tai, ką išgyveno 1991 m. sausio 13-osios dalyviai-anykštėnai Vilniuje, pateikta 12-os dalyvių pasakojimai. “Nykščių” skaitytojams pateikiame keletą autentiškų pasakojimų.
Leonas KALADĖ
Vilniuje aš buvau nuo sausio 9 d., o 12-ąją parvažiavau į namus susitvarkyti darbe – pasakiau, kad būnu Parlamente. Po pietų susiradau tuščią mašiną, vykstančią Vilniun parvežti anykštėnų šaulių. Parlamente susiradęs juos, vieną vedžiau prie mašinos, o kai grįžau – be leidimo nebeįleido. Bėgdamas aplinkui iš Profsąjungų pusės pamačiau, kad formuoja Parlamento gynėjus. Patekau į trečią būrį. Tą naktį viskas ir įvyko. Klausėmės užsienio radijo, savas nebeveikė. V.Landsbergis pranešė – prie Televizijos bokšto per mažai žmonių, kas galit, pastiprinkit. Mes, suregistruotieji, likome. Radijas pranešė, kad artėja tankai. Aš budėjau ant stogo. Ir pamatėme nuo Pedagoginio instituto tankus. Mes buvome pasiruošę gintis – benzino turėjome, geležinius strypus. Prieš tai suspėjau paskambinti žmonai, prisipažinau, kur esu, ir atsisveikinau. Ar buvo baisu? Ne, tik žvėriškai pikta. Žūtis rodėsi paprasta pareiga. Ryte daug dingo – iš keturių būrių liko tik du. Nuėjau į Nepriklausomybės aikštę ir sudeginau sovietinį pasą. Jau šitokiu piliečiu tikrai nebūsiu. Žmonės mums nešė į Parlamentą aukas, valgį. Tokia gydytoja, senutė jau, vis sakydavo: “Sūneliai, laikykitės, mes be jūsų pražūsim…”
Savanoris Leonas Kaladė – buvęs Anykščių melioracijos drėkinimo sistemų operatorius. Į Vilnių atvažiavo 1991 m. sausio 9 d. Ir iš karto gavo kovos krikštą – grūmėsi su jedinstvos žaliūkais, kurie veržėsi į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Nuo tos dienos – savanoris. Sausio 13-osios naktį – tarp Parlamento gynėjų. Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Šarūnas MIŠKINIS
Sausio 8 d. buvau namuose, kažką dirbau, nebuvau nei įsijungęs radijo, nei atsivertęs laikraščio. 16 val. dienos pas mane apsilankė Algirdas Žadeika (kartu dirbome mokykloje) ir papasakojo politinę situaciją Vilniuje. Viską metę tą patį vakarą 20 val. Pakeleivingu transportu (autobusu, vežusiu žmones tuo pačiu tikslu į Vilnių) pasiekėme Vilnių. Stoviniavome priešais Aukščiausiosios Tarybos langus, klausėmės oratorių kalbų, sakomų tiesiai iš jų, kai prie mūsų priėjo anykštėnas Gintaras Gaveika ir labai rimtu veidu ir karo vado balsu pasiūlė sekti paskui jį į Aukščiausiosios Tarybos vidų, esą gausime “kur kas svarbesnių užduočių”. Tai mus suintrigavo, taigi pakliuvome į stichiškai besiformuojančias gynybines struktūras. Artimiausiose statybose apsirūpinome armatūros strypais ir tokiu būdu tapome “ginkluoti”, kaip ir kiti “kolegos”. Gavome po žalią raištį, bet kur ir kaip turime budėti, dar ilgai nežinojome. Taigi sudarėme “dekoratyvinę apsaugą”. Mūsų statusas tapo konkretesnis sausio 11 d., kai sužinojome apie įvykius prie Spaudos rūmų, Milicijos mokyklos ir Policijos akademijos. Rūmų fojė buvo išrikiuoti visi, arti 3000, viduje esantys gynėjai ir prisaikdinti kaip kariai ir būsimi rezistencijos dalyviai. Prieš tai buvo leista 15 min. laisvai apsispręsti ir pasišalinti švaria sąžine, tačiau, manom, tokia galimybe niekas nepasinaudojo.
Kad rūmai bus puolami, beveik neliko abejonių. Po priesaikos gavome konkrečius postus ir budėjimo grafiką. Į Aukščiausiosios Tarybos vidų buvo pritempta smėlio maišų, pristatyta dėžių su padegamojo skysčio buteliais. Gynybai vadovavo, matyt, nepatyrę žmonės, nes dauguma sprendimų buvo labai neapgalvoti, pvz., ant grindų tebegulėjo sintetiniai, gaisro atveju labai degūs ir nuodingi kilimai, tai galėjo dešimteriopai padidinti aukų skaičių. Gynybiniai postai buvo išdėstyti irgi labai neprofesionaliai – pvz., po 3 žmones su strypais ant kiekvienos laiptų aikštelės – turėjome trauktis kaip didžiame filme – paeiliui. Sakykime, mūsų postas buvo ant laiptų į posėdžių salę, ties vitražais, taigi buvome matomi ne tik iš gatvės, pro paradinio vestibiulio stiklą, bet ir iš kiemo pusės, nes naktį mūsų siluetai puikiai matomi pro iš vidaus apšviestą vitražą. Kad esame gyvi taikiniai, suvokėme tik trečią dieną, kai patriotinė euforija perėjo į darbinę ramybę.
Įtampa augo, ir naktį iš sausio 11 į 12 d. buvo paskelbtas aliarmas, nes buvo pastebėti omonininkų šarvuočiai. Puolimo atveju turėjome suvaidinti rūmų gynybą, kad TRSR vadovybei būtų galima inkriminuoti neteisėtą teisėtos Lietuvos Respublikos valdžios nuvertimą. Viską būtų nufilmavusios slaptos videokameros. Įtampoje sulaukėme ryto. Dieną puolimo nebuvo tikimasi. Dalį gynėjų (tarp jų ir mane) paleido namo išsimiegoti, apsiginkluoti, apsirūpinti būtiniausiais dalykais galimam rezistenciniam pasitraukimui.
Sausio 13 d. rytą, 6 val., jau žinodami apie nakties įvykius prie TV bokšto, tranzitu nusigavome į Vilnių. Į Aukščiausiosios Tarybos vidų patekti tada pakako parodyti žalią raištį, pasakyti savo vardą, pavardę. Naktį iš 13 į 14 d. įtampa buvo pasiekusi kritinį tašką, kai staiga mūsų vadovybė atšaukė įtemptą padėtį ir pasakė, jog susitaikė su priešu, jog šiąnakt bus paliaubos. Va, tada vienam iš mūsų anykštėnų neišlaikė nervai, jam kilo įtarimas, jog bus bandoma užmigdyti Tarybos gynėjus pavėjui į jos pusę leidžiant mažos koncentracijos nuodingąsias dujas. Neva, visiems užmigus, tyliai bus perpjautos gerklės visiems iki vieno. Tą akimirką buvo užvaldžiusi paniška baimė, bet paskui supratau, jog žmogeliui “protas važiavo”.
Galimo puolimo laukėme iki sausio pabaigos, per tą laiką Kauno, Panevėžio, Šiaulių mafijozai tiekė šaunamuosius ginklus, sprogmenis ir sugebėjo neblogai apginkluoti savanorius. Vadovybė tą ėmė daryti kiek vėliau.
Povilas SIMONAVIČIUS
Susikūrus Sąjūdžiui, tuoj pat įsitraukiau į rajono Sąjūdžio veiklą. Buvau atsakingas už parašų rinkimą ir Sąjūdžio spaudos platinimą. 1990 m. įstojau į Šaulių sąjungą. 1991 m. sausio 11 d. Vilniuje daviau priesaiką ir įstojau į savanorius. Teko būti ir žiaurių Sausio įvykių liudininku. Teko saugoti per 1991 m. sausio įvykius Parlamentą. Saugojau, tačiau buvome beginklė minia, apsiginklavę tik metaliniais strypais. Tris paras prabuvome Vilniuje saugodami Parlamentą. Sausio 13 d. ryte atvažiavome į Anykščius pailsėti. Vakare susirinkome į Anykščių Sąjūdžio būstinę. Ten vyko susirinkimas, prabuvome maždaug iki 23.30 val. Vėliau išsiskirstėme į namus pamiegoti. Ryte 6 val. išgirdau per radiją, kad jau užimtas Televizijos bokštas. Vakare vėl išvažiavome į Vilnių. Viduje jau nebebudėjome, saugojome vartus, vedančius į Parlamentą. Tikrinome ateinančiųjų į Parlamentą dokumentus. Buvome aprūpinti prožektoriais.
Nebuvo kada galvoti apie baimę, susitaikėme su baimės jausmu, tik pagalvojome, kaip geriau pasielgti esant priešo puolimui. Daug buvo su mumis jaunimo. Budėdami prieš sausio 13-ąją Parlamente saugojome laiptus, vedančius į antrą aukštą. Mūsų anykštėnų buvo 12: V.Juodzevičius, B.Talaikis, Paliokas ir kiti. Budėtojai buvo suskirstyti grupėmis ir kiekviena gavo po užduotį. Turėjome dujokaukes ir pirmosios medicinos pagalbos paketus.
1991 m. pavasarį dar 5 paras teko budėti prie Parlamento. Tada jau turėjome ginklus. Vyresnio amžiaus žmonės budėjo viduje, o jaunimas lauke. Lauke budėjusieji pasikeitė šautuvais su viduje esančiais, nes jaunimas turėjo sportinius šautuvus, o grupė iš Panevėžio – dvivamzdžius medžioklinius. Bet jokio puolimo nebuvo, todėl vėl atsikeitėme ginklais. Su V.Juodzevičiumi keisdavomės budėjimais. Iš anykštėnų mano budėjime buvo du jauni vyrai. Vienas iš jų – Barkauskas, kito pavardės neatmenu.
Bronius TALAIKIS
1991 m. sausio pradžioje buvo kviečiami šauliai į Vilnių prie parlamento, žinoma, iš visos Lietuvos. Važiavo vyrai ir moterys, mašiną davė Anykščių savivaldybė. Atvykus į Vilnių, prie parlamento atrodė klaiku, kiek daug žmonių buvo aplinkui privažiavę iš visos Lietuvos. Mūsų šauliai priklausė Panevėžio šaulių rinktinei. Panevėžio šauliai jau buvo atvažiavę. Iš Anykščių šaulių atvažiavo 12, o moterys grįžo tą dieną į Anykščius. Vyrai likom: Gaveika Žilvinas, Grikėnas Bronislovas, Juodzevičius Vytautas, Kadrionis Antanas, Miškinis Šarūnas, Paliokas Vytautas, Petravičius Juozas, Smetona Eugenijus, Simonavičius Povilas, Seibutis Jonas, Talaikis Bronius, Tumkevičius Vidmantas, Žarskus Aloyzas. Visi mes buvome parlamento viduje. Tą dieną atvežė šaulių uniformas. Kepurių visi nusipirkom, kad mes būtume skirtingesni, kad esame parlamento gynėjai. Sudarytas buvo sąrašas visų ten esančių. Reikėjo budėti aplink parlamentą ir viduje. Viduje turėjo ginklų, buvo policijos mokyklos vyrų. Miegodavome kėdėje, ant grindų. Visaip buvo. Valgydavome kas turėjome savo atsivežę maisto, paskiau eidavom į valgyklą. Po kokių keturių dienų mus sušaukė į salę, kur dalyvavo Vytautas Landsbergis, Audrius Butkevičius, kunigas Grigas ir daugiau iš Seimo. Paaiškino, kokia yra padėtis Lietuvoje, davė 15 minučių laiko apsispręsti, kad būsim Lietuvos ir parlamento gynėjais, ir duoti priesaiką. Žinoma, visi priėmėm priesaiką ginti Lietuvą ir parlamento vyriausybę nuo okupantų ir vietinių komunistų.
Man parlamente būnant sausio 11 dieną buvau kviečiamas į politinių kalinių tarybos posėdį Vilniuje, Šermukšnių g. Nr. 3, komprojektas, 516 kamb., tel. 61-46-75. Posėdžio metu pirmininkas paprašė, kad posėdis būtų sutrumpintas, nes gandai eina, kad tarybiniai kariai su tankais puls Televizijos bokštą. Po susirinkimo priėjau prie pirmininko ir užklausiau, ar tikri duomenys ir iš kur girdėjo. Man atsakė taip, pirmiau kalbėjo, kad spaudą paims, taip ir įvyko, o dabar kalba, kad Televizijos bokštą užpuls, tai tik tiek, o iš kur tie gandai ir kalbos, tai nežinau. Vilniuje taip kalba gyventojai, tai reikia būti budriems.
Aš, grįžęs į parlamentą, susiradau, kas vadovauja visai parlamento gynybai, ir paaiškinau, kokios kalbos yra tarp gyventojų ir kur girdėjau, kad ruošiasi greitu laiku pulti Televizijos bokštą. Sakau, gal ten reikia pastiprinimo, daugiau jėgos duoti. Jis mane nuramino, sako, tenai jėgos užtenka, o prieš kariuomenę ir tankus mes neatsilaikysim, iš mūsų liks tik lavonų gausybė ir griuvėsiai. Nuo vietinių komunistų tai apsiginsim ir ten apgins. Tad, brangusis, dirbkim kiek galėdami, kad būtų laisva Lietuva.
Pasiekėm laisvę negailėdami savo gyvybės. Per tą laikotarpį buvo daug kartų paskelbtas pavojus, pasiruošimas gynybai parlamento, bet užpuolimo neįvyko, tik Televizijos bokštą paėmė, o parlamentas liko neužpultas. Tai mano prisiminimai.
Algirdas ŽADEIKA
1991 m. sausis prasidėjo įtemptai, vyko konfliktai tarp tuometinės Vyriausybės ir “Jedinstvos”. Po susidūrimo su “Jedinstva” prie Aukščiausiosios Tarybos sausio 8 d. išgirdau per radiją kvietimą V.Landsbergio atvykti prie Tarybos. Supratau, kad Kavarske yra tik vienas žmogus – tai Šarūnas Miškinis, kuris mane palaikys ir vyks kartu. Nutarėme viską mesti ir vykti. Mokyklos direktorė nenorėjo išleisti, nes ji kitokių pažiūrų, žadėjo atleisti mus iš darbo. Kadangi Lietuvos interesai buvo artimesni, nusprendėme atsisakyti darbo ir išvykome. Tranzitu nuvykę į Vilnių atsidūrėme prie Aukščiausiosios Tarybos. Tuo metu kaip tik vyko mitingas, prie mūsų priėjo vienas anykštėnas ir pasiūlė eiti į Aukščiausiosios Tarybos vidų. Viduje prisijungėm prie Anykščių, Šaulių sąjungos. Viduje tuo metu tvyrojo pakili nuotaika, visų moterų akyse – drąsa. Bet kai prasidėjo sausio 11 d. įvykiai, užėmė Spaudos rūmus, milicijos mokyklą, automatiškai viskas pasikeitė: viduje tvyrojo paniška nuotaika, laimė, nežinojome, kas kaip. Sausio 11 d. viduje buvę gynėjai davėme priesaiką. Į Tarybą buvo gabenami maišai su smėliu, padegamuoju skysčiu. Mes turėjome būti kaip kamikadzės – puolimo atveju padegti iš vidaus langus. Pastebėjau nusivylimą kai kurių gynėjų akyse, nes ką mes galėjome padaryti plikomis rankomis, puolimo atveju tai būtų buvusi gryna mėsmalė. Sausio 13-oji buvo košmarų naktis ir diena. Buvome nusiteikę kautis plikomis rankomis. Aukščiausiosios Tarybos viduje televizija transliavo įvykius prie bokšto. V.Landsbergis susitiko su mumis, gynėjais, ir pasakė, jog kad ir kas būtų, liks viduje. Tai pakėlė mūsų nuotaiką ir karinę drąsą. Sausio 13 d. mes su Miškiniu prisidėjome prie Kauno šaulių, nes ten vyrai buvo ginkluoti kaip reikalas, turėjo ir sprogmenų, gavome realų postą, pro kurį turėjome nepraleisti kariūnų ar bent pasipriešinti. Buvo geriau ir jaukiau, kai gavome į rankas ginklus. Taryboje vyravo įtampa, ją kėlė viduje skambanti gedulinga muzika, o lauke vyko mišios už mus dar gyvus. Vienam anykštėnui net “stogas pavažiavo”. Apsiginklavo ne tik Kauno, bet ir Šiaulių, Panevėžio, Alytaus būriai iš senų resursų, o Vyriausybė tik vėliau pradėjo tiekti ginklus. Aukščiausiojoje Taryboje išbuvau iki vasario mėnesio, vėliau visą kovą ir balandį.
Vytauto Janulio nuotraukos.
Malonu, kad ir anykštėnai dalyvavo ginant Laisvę.