Penktadienis, 2017 04 28 
13:03:29
Naujienos
Kriminalai
Sportas
Renginiai
Skelbimai
Fotoreidas
Pranešk naujieną
Kontaktai




Ar patenkinti rinkimų rezultatais?
 







Pasikartojimai: iš Betliejaus, iš gyvenimo lopšio...
Justas Jasėnas   
2016 12 25
Image

Jei ne Kūdikėlio užgimimas Betliejuje, turbūt nieko nebūtume žinoję apie piemenis - kalnynų vietinius, tą naktį olose saugojusius savo gyvulėlius. Jei ne Kūdikio užgimimas - apvertęs aukštyn kojom kasdienybę, istoriją ir ateitį, vargu ar ką atsimintume apie pavargusius, jau tik Šventyklai betinkančius budėtojus - Simeoną ir Oną -Fanuelio dukterį iš Asero giminės. Evangelistui Lukui pasirodė svarbi ir aplinka, į kurią iš Dangaus Aukštybių nusileido ir ėmė šaknytis Žodis, prieš kurį apstulbę nutylame. Užgimimas leido Raštų rietimuose, sąmonėje ir mūsų - didelių ir labai išmokusių gyventi - artumoje būti tiems žmonėms ir įvykiams, kurie iš pažiūros nieko naujo ir ypatingo nepasako, nelemia ir neįtakoja. Istorijos ūkuose būtų paskendę tie rūpesčiai, tas troškulys, tas paprastas džiaugsmas... Kaip ir daug kas prapuola, nežinom, nebeatsimenam - žiūrim už lango, žiūrim į Rytoj, ir spėliojam kas bus, kaip susidėlios ir susiklostys. Atsiras puiki proga solidariai dejuoti.

Įvyko kitaip. Luko evangelijos eilutės (Lk 2, 36-40) primena mūsų gyvasties pagrindą - istoriją iš vakarykštės dienos. Be jos nebūtų galimybės šiandien darbuotis, apie rytojų galvoti, ruoštis ir nusiteikti. Evangelija augina mumyse supratimą, jog reikia rinkti, o ne barstyti. Prisiminti, nuolat ir nuolat sergėti savuosius - gentainius, bendradarbius, netgi gatvės praeivius, kurie yra arba atsitiktinai - neatsitiktinai įkrito, kai skubėjome į darbą, ruošėmės egzaminui, skaitėm knygas ar mėginom ką nors naudingo nusipirkti. Vieni kitų istoriją kuriam: kartais nuosekliai, kartais fragmentiškai. Bet tai mūsų, tik mūsų - kraitis, paveldas, džiaugsmas, susitikimo skonis.

Norisi pagerbti vardus, gyvenimus, pastangas tų, kurie gal tik kartą buvo sostinėje arba prie jūros, nematė didmiesčio puošnios eglutės, nežiūrėjo operos, kurie atsisakė pelningos veiklos ir grįžo prie sergančių tėvų lovos. Norisi prisiminti tuos, kurių širdies žygdarbių niekada neaprašys laikraščiai, jų niekas neapdovanos ir negelbės, jokiose registrų knygose nebus pažymėta nė viena pastaba. Aišku, jie keistuoliai, nežemiški, nemokėję prisitaikyti, neturėję ungurio vingrumo, bet dvasia ir pozicija gryni, tikri, permatomi kaip voro tinklelis, niekada nemeluoja, tiesiai žiūri į akis. Savo pastangomis, nusiteikimais, savo skausmais arba kuomet jų pačių nevertina, nemyli, atstumia, juodina, jie tarnauja augančiai ir auginančiai Malonei, nors to ir nesupranta, apie tai kasdien negalvoja. Tiesiog būna ir dirba - nuoširdžiai ir paprastai.

Siaurėjant Metų valandoms, labiausiai galvoju apie žmones, miestuose ir mažyčiuose kaimeliukščiuose esančius, gerume budinčius, ištveriančius, kai žinai kad tikrai niekas nepasikeis, gal net nepavargstančius... Galvoju apie jautrius bažnyčios namų lankytojus, kurie nebesiplėšo per pusę, kurie nebeperskaitys protingų teologijos traktatų, nebesusipažins su doktrinomis, visokiais mokymais ir apmokymais, nebeaplankys egzotiškos šalies... Jie ateidami, susirinkdami prie Sekmadienio stalo šventovėje liudija apie Kūdikį. Kalba nekalbėdami tiems, kurie ilgisi ir trokšta Gelmių, susitikimo su Dangaus pažadu. Jie tiesiog būna Dėl tokio tauraus jų buvimo gyvenimas lyg ir šviesesnis darosi, dėl jų, dūzgiančių prie bažnyčios, remiančių, palaikančių, užkalbinančių, besimeldžiančių, lyg ir ramiau. Bent tam kartui.

Atsimenu atokių kaimų pročkeles, man jos visos Onos, visos Fanuelio dukterys iš Asero giminės. Šluoja taką, kuriuo klebonas ateis, nukasa sniegą ten, kur atvažiuos ir bus pastatyti miestiečių automobiliai, lygins ir lygins, glostys savo rankelėm adventinio audeklo klostes, kad tik altoriui po tais rūbeliais būtų šilčiau. Vaikščios, žiūrinės, nurinks dulkeles ir byrančio tinko gabalėlius. Keps pyragus, ruoš lauknešėlius, lauks, labai ilgai lauks, dalinsis su didele meile. Pačios ir patys, niekam nedavus komandos, giedos, žegnosis, lauks šaltoje bažnyčioje, ateis kasdien, supratingai ir žmogiškai ruoš šventę ir gyvenimą kasdien.

Prisimenu ir vargonininkus, kurie repetuos, ilgas valandas gros, skaitys natas, ieškos užrašuose kaip ten pernai ar užpernai buvo, kad tik daugiau dvasios ir artumo užaugtų prie prakartėlės samanų ir molinių gyvulėlių. Nepastebim tų šventųjų pastangų, lyg taip ir turi būti, priklauso. Lyg ir niekas nesikeičia einant smėliu pabarstytu taku, nesikeičia šimtą kartų giedant ir girdint surepetuotą švarią giesmę. Argi?

Dėl žmonių, dėl jų pastangų Vaikelis auga ir mus pačius augina, aukštumon tempia, rankutes be pykčio ir su pasitikėjimu į mus tiesia. Ne tik Jis pats auga, bet ir mes stiprėjam, atsiremiam, paprastai iš Žemės ir Dangaus atitekant išminčiai ir Dievo malonei.






Komentarai (3)
 
dekui | 2016 12 29
 
Visiems laimingesniu metu!
 
 
 
R | 2016 12 27
 
Puikus tekstas, gilus ir taiklus.
 
 
 
AA | 2016 12 27
 
Gražu ir kaip ramu ir aišku....
 
 

 
Rašyti komentarą

Nyksciai.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. Jeigu pastebėjote įžeidžiantį arba šmeižiamojo pobūdžio komentarą, melagingą informaciją, praneškite el. pašto adresu El. paštas saugomas nuo šiukšlintojų, Javascript turi būti įjungta jei norite peržiūrėti - komentarą pašalinsime.

Pastebėjus draudžiamus komentarus, prašome apie juos nedelsiant pranešti „Nyksciai.lt“ redakcijai.






Vardas

Komentaras








 Gegužė 2017 
PATKPŠS
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031       

© 2008-2015 Nyksciai.lt
Visa medžiaga, pateikta Nyksciai.lt interneto svetainėje "www.nyksciai.lt" yra UAB "Atvirai" nuosavybė, jeigu nenurodyta kitaip. Svetainės informaciją arba jos dalis griežtai draudžiama dauginti, atgaminti, perspausdinti ir platinti jokiomis formomis (taip pat ir elektroninėmis) be raštiško UAB „Atvirai“ įgaliotų darbuotojų leidimo.