Autobusų stotis – tai vieta, kur trumpam stabteli įvairaus amžiaus, įvairaus socialinio sluoksnio ir skirtingų likimų žmonės. Pastaruoju metu stotyje autobusų laukiančių keleivių gerokai sumažėjo, o ir autobusų maršrutai „susitraukė“, nes tapo nuostolingi, ypač pandeminiu laikotarpiu.  

Tad prakalbinti autobuso laukiančius keleivius nebuvo lengva. Visgi pavyko su keletu stotyje sutiktų žmonių atvirai pasikalbėti. Kalbėjomės dar prieš prasidedant karui Ukrainoje, todėl pokalbiuose karo tema nepaliesta.

Rita iš Čekonių.

Savaitgalis – apsipirkimo ir šaldytuvo papildymo metas. Viskas būtų gerai, tik susisiekimas su miestu labai prastas. Išeiginėmis dienomis tai nėra labai aktualu, o darbo dienomis ryte į darbą atvažiuoti nėra su kuo. Aš Vyno gamykloje dirbu nuo pusės aštuonių, Anykščių transporto įmonės autobusas nevažiuoja, tenka stabdyti pravažiuojančias mašinas arba Rokiškio autobusą, kuris važiuoja į Kauną. Šis autobusas stoja ne visada, tai priklauso nuo vairuotojo geros širdies ar nuotaikos.

Į darbą vėluoti nesinori, todėl kažkada skambinau autotransporto įminės savininkui Preidžiui, prašiau paieškoti galimybės peržiūrėti autobusų grafiką, nes tai aktualu ne man vienai. Mokslo metų laiku mes važinėjame kartu su moksleiviais ir jokių pretenzijų neturime, o kiekvieną vasarą iškyla susisiekimo su Anykščiais problema.

Kadangi dirbu, laisvo laiko daug neturiu. Nors gyvenu kaime, gyvulių nelaikau, tik užsiauginu sau daržovių. Kaime gyvenimas nuobodus ir stabilus, kiekvienas sukasi savo ūkyje ir savo kieme. Čekonių kaime yra sukurta bendruomenė, tačiau ji visiškai neveikli ir apmirusi. Pradžioje per „didžiąsias“ šventes vykdavo renginiai, dabar nieko nebevyksta. Bet kaimo žmonės prie visko pripratę, net koronos nebijo. Mus gyvenimas išmokė patiems išsisukti iš visokių kebliausių padėčių. Daržovių užaugs, pieno vieni iš kitų nusipirksime, duonos – iš parduotuvės,  kaip nors ištversime bet kokią krizę.

Lina iš Svėdasų seniūnijos.

Autobusu niekur važiuoti nesiruošiu, laukiu vyro, kuris atvažiuos su automobiliu manęs pasiimti. Mes ne anykštėnai, kol kas beveik nieko čia nepažįstame, todėl ir laukiu jo stotyje. Esame  patys tikriausi vilniečiai pensininkai. Sūnus užaugo, baigė mokslus, sukūrė šeimą, jau paaugo antras anūkas, mūsų name visiems pasidarė ankšta. Mums su vyru jau norisi ramybės, jaunimas nori bendrauti su draugais, kartais bendrauja gana triukšmingai, todėl visi pasitarę nusprendėme, kad mums reikia pirkti sodybą kaime. Anūkams bus kur atostogas praleisti, o ir sūnui su žmona retkarčiais pravartu grynu kaimo oru pakvėpuoti ir aplinką pakeisti. Nors, kiek pamenu, mano vaikas niekada nenorėjo niekur iš miesto išvažiuoti. Galiu sakyti, kad jis tikras miesto vaikas, bandysime su tėvu jį bent šiek tiek nuo miesto atitraukti.  

Kai nusprendėme pirkti sodybą, ieškojome gana ilgai. Pirmiausiai pasitarėme, kur norėtume gyventi. Utenos, Molėtų, Anykščių, Kupiškio ar Ignalinos rajonai mums buvo priimtinausi. Lėšų kiekis ribotas, todėl rinkomės pagal kišenę. Sodyba už Svėdasų miestelio mums pasirodė pati tinkamiausia, todėl praeitą rudenį ją nusipirkome. Pastatų daug, aplinka graži, vietos taip pat labai daug, todėl, pasitarę su sūnumi, nusprendėme pabandyti užsiimti kaimo turizmu. Mano vyras turi geras rankas, aš, manau, neblogą galvą, gal kas nors iš to išeis. Šiandien apžiūrėjome visas jūsų rajono įžymybes, buvau užsukusi į Turizmo centrą, bet ten man nepatiko.

Sulauksiu vyro, tada važiuosime ieškoti Puntuko brolio, kad atvykusiems svečiams galėtume paaiškinti kur jis yra. Dabar pas mus į svečius atvažiuoja tik mano ir vyro buvę bendradarbiai ar kaimynai, na, dar sūnus su draugais.  Jaunimo, kad ir savųjų, kaime nelabai laukiame, nes jie triukšmingi, jiems reikia linksmybių, o mes ramybės norime. Jei įkursime kaimo turizmo sodybą, tai pas mus atostogaus tik garbaus amžiaus poilsiautojai. Mes su vyru taip nusprendėme. Vyresniems  patogumų ir pramogų mažiau reikia. Manau, kad kitais metais jau galėsime priimti pirmuosius svečius.

Ona iš Anykščių.

Sėdime su kaimyne stotelėje ir nesulaukiame mašinos, kuri turėjo mus nuvežti iki Rokiškio. Tikriausiai sugedo, ar šiaip kas atsitiko, jei neatvažiavo. Teks grįžti į namus.

Dabar gyvenu Anykščiuose, kai tik išėjau į pensiją, taip iš Panevėžio ir grįžau į gimtinę. Kol buvau jauna, gyvenau gerai. Visuose darbuose dirbau tik pusę etato, kitą laiką siūdavau namuose. Taip būdavo labai patogu, auginau vaikus ir dar namie pinigus uždirbdavau. Va dabar tikrai liūdna, nes pensija maža. Už butą mokėti reikia, vaistams taip pat nemažai pinigų išleidžiu. Vasarą dar galima susiversti, o žiemą liūdna. Jei dar už šildymą reiks mokėti gerokai brangiau, nežinau ką reikės daryti. Kai buvo gyvas vyras, dviejų pensijų viskam pakako. Jaunesnė niekada negalvojau apie pensiją, vis su vyru juokaudavome, kad pensijos neteks sulaukti. Mūsų planams išsipildyti nebuvo lemta, esu  pensininkė jau beveik dvidešimt penkerius metus. Vaikai padėti negali, nes patiems pragyventi reikia. Gerai, kad dar turiu sveikatos ir kartais šį bei tą pasiuvu, taip „prisiduriu“ prie pensijos. 

Praeiti metai prabėgo greitai, nes buvo labai daug jubiliejų, džiaugiuosi, kad mane, močiutę, kvietė visi. Užauginau tris dukteris ir sūnų, turiu aštuonis anūkus ir šešis proanūkius. Esu laiminga, kad visiems sekasi gerai.

Petras iš Pašilių kaimo.

Prieš penkis dešimtmečius į Pašilių kaimą atvažiavau gyventi pas žmoną. Kaip sakoma, esu užkurys. Kaip ten patarlė sako – ryte pirmas keliasi užkurys, šuva ir gaidys. Dabar nebe taip blogai man čia, sunku buvo, kol pripratau. Žemaičiai – žmonės karštakošiai, jei tik kas nepatiko, tuojau puola garsiai „rokoutis“. Aukštaičiai ramesni, pirma pagalvoja, paskui pasako. Per tiek metų ir aš pripratau pirmiausiai pagalvoti, bet kartais ne visada pasiseka. Ir valgo aukštaičiai ne tą, ką žemaičiai. Mes mėgstame blynus su kastiniu, bulvinius kukulaičius su grietinės ir varškės padažu, o čia tik mėsa ir mėsa, kaip vilkai.

Mano mama gamindavo pusryčius, pietus ir vakarienę, valgydavome visa šeima kartu. Šioje šeimoje visi visada valgė kada norėjo ir ką rado šaldytuve. Uošvienė ir žmona gamindavo tik savaitgaliais ir tai ne visada, negaliu jų minėti blogu žodžiu, nes abi guli smėlio kalnelyje. Sunku man vienam, vaikai gyvena  užsienyje, retai kada atvažiuoja. Kai nusibosta kaime, atvažiuoju į Anykščius po parduotuves pavaikščioti, į bažnytėlę nueinu, su Dievuliu pasikalbu. Padėkoju Dievuliui už sveikatą, kurios jis man tikrai nepagailėjo. Jau greit aštuoniasdešimtmetį švęsiu, o bulvių maišą su viena ranka lengvai ant kupros užsimetu.

Kai atvažiavau, Pašilių kaimas tada priklausė tuometiniam „Černiachovskio“ kolūkiui, kuriam vadovavo Tamilinas. Darbo turėjome visi, Pašiliuose buvo pradinė mokykla, parduotuvė, vėliau autoservisas. Kitoje kelio pusėje stovėjo kolūkio sandėliai ir grūdų džiovykla. Kaimas buvo jaunas, kolūkiečiai statėsi namus, kūrė savo gyvenimą. O kas liko dabar? Vien seniai pensininkai. Jaunimas išvyko gyventi į miestus ar uždarbiauti į užsienį. Miršta ir sensta visi Lietuvos kaimai, nes juose nėra darbo ir nesimato jokios ateities perspektyvos. Net graudu žiūrėti, kaip buvę nauji namai sensta kartu su jų gyventojais. Kur dar moteriškės stipresnės, ten ir vasarą darželiai  žydi, ir daržovių vagos nuravėtos. Kiti namai baigia apaugti kiečiais, nes nebėra kam tvarkyti jų aplinkos. Kas liks kaime, kai išmirsime mes, senoliai?..

Veronika iš Anykščių rajono.

Nugi, nesakysiu kur gyvenu, nes po to kaimynai mane pirštais užbadys, neturėsiu kur dėtis. Nežinau ar juoktis, ar verkti dabar man reikėtų. Man 63 metai, mano diedui 66 bus, o jis pas kitą bobelę, dešimčia metų už jį jaunesnę, į kitą kaimą nusikraustė. Iš pradžių iš pykčio galvojau nulėkusi langus išbaladosiu, vėliau nurimau. Niekam nuo to geriau nebus, tik du kaimai juoko turės. Jautė namo širdis, kad su manuoju kažkas negerai, vis tylus, galvą nulenkęs po kiemą tutinėja, nebesibara ir nebebamba, kaip anksčiau. Kaimynai gal metus šnabždėjosi, bet aš vis netikėjau ir vaikams nieko nesakiau.

Augome mes viename kaime, tiesa, ne Anykščių rajone. Man buvo septyniolika, kai išlydėjau savo bernelį į armiją. Laukiau trejus metus, į šokius nėjau, į kitus nesidairiau. Kai manasis grįžo, rudenį atšokome vestuves. Gimė du sūnūs ir dvi dukros, atrodo, gyvenome neblogai. O dabar viskas apsivertė. Vaikai gyvena savo gyvenimą, vieni Vilniuje, kiti Kaune ir Alytuje, kuo jie man gali padėti. Atvažiavo visi, bandė tėvą į protą atvesti, o jis tyli galvą nuleidęs ir sako, kad anos jam labai reikia, kad labai ramu su ja. Taigi ne skandalistė ir aš buvau, šitiek metų kartu nugyvenome.

Sunku bus kaime be vyriškos rankos. Kaime vyriškų darbų daugiau, nei moteriškų. Gerai, kad gyvulių nelaikėme, vištas aš ir be jo paganysiu. Galvojau, kad senatvėje ramiai pagyvensiu, o dabar velnias seniui į uodegą įsikirto, boba prikibo ir ką tu jam padarysi. Anoji vieniša, be vyro ir vaikų, geriau už mane „išsilaikiusi“. Tik kaimynai neduoda ramybės, skubina vyrą susigrąžinti, sako, kad užkamuos jaunesnė. Tik nežinau, ar man jo bereikia, labai jau širdį užgavo.

Gal neatpažins manęs niekas, juk ir vardą ne savo pasakiau, gėda man, kad po tiekos metų gyvenimo kartu  vyro nesugebėjau prie savęs išlaikyti.

Dalina RUPINSKIENĖ