Daugiau kaip 70 mirusių vilniečių paskutinės kelionės į amžinąją poilsio vietą laukia specialiose patalpose. Tai žmonės, kuriems mirus kol kas nepavyksta surasti artimųjų – jie gali būti nutraukę ryšius, išvykę svetur arba tiesiog atsisakę laidoti mirusįjį. Jei artimieji neatsilieps per keletą mėnesių, urnos su mirusiųjų pelenais bus palaidotos savivaldybės lėšomis.

Šiurpioji statistika

Kaip pasakoja „Vilniaus laidojimo namų“ („Ligamis“) atstovas Bronislovas Polonskis, paskutinės kelionės mirusieji laukia specialiai įrengtose patalpose už Vilniaus ribų. „Šiuo metu tikimės, kad atsilieps 72 žmonių artimieji, kurie galbūt dar nežino apie netektį. Šimtams tūkstančių lietuvių iškeliavus dirbti ir gyventi svetur vis dažniau pasitaiko atvejų, kai mirusiųjų artimieji atsiliepia tik po kelių savaičių ar netgi mėnesių. Vis dėlto, jei artimųjų nepavyksta surasti ilgesnį laiką, pagal susitarimą su Vilniaus savivaldybe urnas su pelenais vieną kartą per metus laidojame Karveliškių kapinėse“, – pasakoja B. Polonskis.
Laidotuvės tokiais atvejais apmokamos savivaldybės lėšomis. Liūdnoji statistika rodo, kad tarp žmonių, kurie vėliau laidojami nelydimi artimųjų, įprastai būna net 3 kartus daugiau vyrų, nei moterų. Šiuo metu paskutinės kelionės laukia 44 vyrų ir 15 moterų palaikai. B. Polonskio teigimu, visose amžiaus grupėse nuo 30 iki 80 metų vyriškos lyties mirusiųjų būna nuo 2 iki 7 kartų daugiau. Laimei, beveik nepasitaiko mirusiųjų iki 30 metų, o kiekvienoje amžiaus grupėje nuo 30 iki 100 metų moteriškos lyties mirusiųjų aptinkama vos 1-3.
Visiškai kita situacija su vyrais – vyresnių nei 30 metų asmenų, kurių artimųjų nepavyksta surasti, kiekvienoje amžiaus grupėje yra nuo 6 iki 12. Daugiausia tokių vyrų yra 50-70 amžiaus, o vyresnių nei 80 metų praktiškai nebūna. Vienintelė amžiaus grupė, kurioje moterų būna daugiau, yra senyvas amžius – nuo 80 iki 100 metų.
Tiesa, šiurpi statistika byloja, kad kasmet be artimųjų dalyvavimo palaidojama ir iki 20 mirusių kūdikių. Kaip teigia laidojimo namų atstovai, dažniausiai tai asocialiai gyvenančių moterų pagimdyti vaikai, atkeliavę į šį pasaulį jau be gyvybės ženklų.

Dažniausios priežastys – emigracija, vienišumas arba asocialus gyvenimo būdas
Apie mirties aplinkybes laidojimo namų atstovams nėra pranešama. Dalį informacijos galima sužinoti tik remiantis vieta, iš kurios tenka parsigabenti kūną – iš ligoninės, policijos ar teisminės ekspertizės patalpų. Tačiau laidojimo namų atstovas įvardina tris dažniausiai pasitaikančias priežastis, dėl kurių dalis vilniečių po mirties ilgą laiką negali atgulti amžinojo atilsio. „Kai kurių mirusiųjų artimieji yra išvykę ir nepalaiko kontakto su giminaičiais, todėl net ir policijos pastangomis ne visuomet pavyksta juos greitai surasti. Kita dalis – vieniši žmonės, neturintys vaikų ar kitų artimųjų. Taip pat pasitaiko žmonių, kuriuos šeimos nariai laidoti atsisako ir belieka spėlioti, kokios priežastys nulemia tokį apsisprendimą. Neretai tai būna asocialaus gyvenimo būdo pasekmės“, – pasakoja „Vilniaus laidojimo namų“ atstovas.

Po kelių mėnesių atsiradę artimieji prašo grąžinti bent urną su pelenais
Vis dėlto kaimyninių šalių patirtis rodo, kad pridėjus pastangų pavyksta surasti net iki 40 proc. mirusiųjų artimųjų. Kaip pastebi B. Polonskis, vis dažniau atsitinka taip, jog į ritualinių paslaugų centrą po kelių mėnesių kreipiasi artimieji ir prašo grąžinti bent urną su pelenais, kad galėtų deramai atsisveikinti su mirusiu šeimos nariu. „Dažniausiai tai – užsienyje gyvenantys giminaičiai, surasti policijos pastangomis arba pažįstamųjų pagalba sužinoję apie artimojo mirtį, – sako B. Polonskis.
Siekdami kuo greičiau surasti mirusiųjų artimuosius, „Vilniaus laidojimo namai“ iškėlė iniciatyvą „Surask artimą“. Iniciatyva skatins žmones dalintis informacija apie vienatvėje mirusius pažįstamus žmones.

NYKŠČIAI