Buvusi Panevėžio apskrities viršininkė, dabartinė Panevėžio tarybos narė Gema Umbrasienė atskleidė kai kurias mažiau žinomas siaurojo geležinkelio istorijos detales. Publikuojame jos pasakojimą
Per Tarybos posėdį, pasiteisinusi, jog vadinama Siauruko krikštamote turiu teisę pabambėti, sulaukiau tokios emocijų dėl nuopelnų audros, jog tiesiog privalau pasisakyti šiuo svarbiu klausimu.
Mūsų numylėtinis Siaurukas yra turto kompleksas, eksploatuojamas VŠĮ ,,Aukštaitijos siaurasis geležinkelis‘‘ , bet ne visada taip buvo. Kažkada jis buvo Lietuvos geležinkelių dalis ir vežiojo keleivius bei įvairius krovinius. Deja, besikeičianti ekonomika atsisakė tokių Siauruko paslaugų ir ,,Lietuvos geležinkeliams‘‘ šis turtas tapo našta. Man nepavyko išsiaiškinti, kieno dėka 1996 m. kompleksas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau būtent šis sprendimas suteikė kompleksui apsaugą nuo sunaikinimo ar išpardavimo ir tai yra didžiulis kažkieno nuopelnas.
Deja, tai neįkvėpė Siaurukui gyvybės ir rinkos bėgiais riedantiems ,,Lietuvos geležinkeliams‘‘ jis ir toliau liko problema. Siaurukas turėjo rasti savo vietą ir čia jo kelyje atsirado dvi energingos moterys – tuometės Panevėžio apskrities viršininko pavaduotoja, ilgametė miesto politikė Zita Kukuraitienė bei Kultūros viceministrė Ina Marčiulionytė. Būtent jų iniciatyvos ir atkaklumo dėka buvo įsteigta VŠĮ ,,Aukštaitijos siaurasis geležinkelis‘‘ ir perimtas turtas. Steigimo sutartį, nepaisant skeptiško požiūrio į tuos ,,su kaselėmis‘‘, pasirašė tuometis Panevėžio apskrities viršininkas Ramūnas Vyžintas ir tai yra išties didelis jo nuopelnas. Taip 2001 m. Siaurukas išriedėjo į savarankišką gyvenimą.
Įstaigos gyvavimo pradžiai ,,Lietuvos geležinkeliai‘‘ suformavo nemažą finansinį kraitį. Deja, 2006 m., kai ką tik tapusi Panevėžio apskrities viršininke peržvelgiau VŠĮ finansines ataskaitas, pamačiau, jog jau rugpjūtį įstaiga bankrutuos ir tai nebus teorinis nemokumas, tai bus faktinis bankrotas. Finansinis kraitis baigėsi, kelionių praktiškai nėra, nenaudojamo turto išpardavimas tik pratesinėjo agoniją. Žinoma, ištiko lengvas šokas. Ėmėmės veiksmų. Vadovauti pakviečiau žinomą miesto kultūrininką Gintarą Kerbedį, gavau už tai per galvą, bet iškeltą tikslą – paversti Siauruką pramogų traukiniu – Gintaras pasiekė. Pirmoji renginių erdvė Rekstino miške, atgijo skrybėlių traukinys, užpuolimai (iki šiol pamenu išbalusius svečių iš Vokietijos veidus, kai pasakėme, jog traukinys nebevažiuos, mus užpuolė – o už lango plėšikai ant žirgų, triukšmas, dūmai), kun. Saulius Filipavičius priėmė keleivius į Troškūnų vienuolyno menes.
Bet net geriausioms idėjoms ir iniciatyvoms reikia pinigų ir čia laikas pasakyti ačiū Valentinui Pečininui – jis paruošė juodai-baltų fotografijų parodą, kurią Vyriausybės rūmuose atidarė premjeras A.Brazauskas ir kuri parodė, jog Siaurukas nori gyventi ir žino kaip. Premjero autoritetas buvo neginčijamas ir Siaurukas pirmąkart gavo pinigų iš valstybės biudžeto. Tai buvo išsigelbėjimas. Tada – pirmosios stotelės remontas ir Baltijos šalių vidaus reikalų ministrų susitikimas joje, informacija pasaulyje per FEDICRAIL ir Europos siaurųjų geležinkelių asociaciją, pirmoji ir kol kas vienintelė sėkminga Siauruko paraiška ES pinigams gauti (depas !!!), tarptautinis sėkmingo Siauruko ir verslo bendradarbiavimo projekto įvertinimas ir t.t.
Siaurukas buvo patekęs ir Saulėlydžio komisijos akiratin, bet ir ten apsigynėm. Visko buvo tiek daug, kad net nepamenu, kada buvau išvadinta Siauruko krikštamote, bet iki šiol tuo piktnaudžiauju. Juk visada lengviau, kai prisistatai ja (arba ragana) ir išgirsti – žinom žinom. Atsiprašau dėl to. Panaikinus apskritis, finansinę globą Siauruku perėmė Susisiekimo ministerija, ačiū jai bei Panevėžio miesto, rajono ir Anykščių savivaldybėms, kurios taip pat prisideda finansiškai. Didžiulius ypatingus nuopelnus noriu priskirti Siauruko darbuotojams, kurie remontavo, tvarkė ir vežė, net laiku nesulaukdami atlyginimų ir amžinai šaltose patalpose. Siauruko savanoriams – kurie sodino, tvarkė, telkė. Anykščių savivaldybei, kuri savo Siauruko dalį gaivino ir globojo dar tada, kai Panevėžio ruožas buvo praktiškai be gyvybės, ir kuri pamiršo buvusius nesutarimus bei palaikė ilgųjų kelionių koncepciją. Ir žinoma – kiekvienam keleiviui, įsigijusiam bilietą. Be jūsų Siaurukas sustos. Jei ko nepaminėjau – prašom papildyti, nuopelnų niekada nebus per daug.
Gema Umbrasienė
