Paskutinį liepos mėnesio sekmadienį Arklio muziejuje įvyko tradicinė rugiapjūtės šventė (Edukacinės programos dalis – „Nuo grūdo iki stalo“).
Į renginį atvyko geri rugių kirtimo tradicijų ir papročių žinovai etnografinio ansamblio „Liktužė“ muzikantai su dainininkais (vadovė J. Svidinskienė). Vilniaus Valdorfo mokyklų ir Anykščių A. Vienuolio progimnazijos pradinių klasių mokytojos su savo mokiniais ir visi muziejaus lankytojai. Rugiai buvo kertami senoviškai su pjautuvais ir dalgiais, laikantis senųjų apeigų su liaudies dainoms. Pabaigtuvės taip pat kaip anksčiau su skaniomis vaišėmis, muzika ir šokiais. Renginys pranoko visus organizatorių lūkesčius. Galima sakyti, kad muziejininkai nuosekliai dirbdami su mokyklomis ir folkloriniais ansambliais per keletą metų atkūrė visą duonos kelią nuo grūdo iki stalo, kaip ir buvo senajame Lietuvos kaime.
„Liktužės“ ansambliečiai – geri muziejininkų bičiuliai. Rugių kirsti į Niūronis atvažiuoja jau ketvirtą kartą. Jiems gerai žinomos visos Striukų etnografinės sodybos kertės. Ansamblio nariai ne vienerius rinko ir kaupė liaudies dainas papročius apie rugių kirtimą ir organizuoja edukacinius reginius įvairiose Lietuvos vietose per rugiapjūtę. Folkloristai preciziškai laikosi senųjų papročių, aprangos detalių Vyrai apsirengę baltomis lininėmis kelnėmis ir marškiniais, susijuosę raštuotomis juostomis. Moterys prie baltos aprangos dar pasipuošė margais sijonais.
Renginys prasidėjo gražia oracija. Apie javapjūtės papročius kalbėjo Liucija Galginaitytė. Rugių kirtimas buvo vienas iš sunkiausių ir svarbiausių darbų per metus. Rugių pjovėjai darbą pradėdavo trečią ryto ir baigdavo devintą valandą vakare. Senovėje javus pjautuvais pjaudavo ir pėdus rišdavo daugiausia moterys, vyrai statė gubas. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio pjautuvu šmygiuojant įskausdavo juosmenį, nuo šiurkščių javų rankos degė. Moterų vargus palengvindavo dainos – kai dainuoji, tai ir nuovargis pasimiršta. Vyrams pradėjus javus kirsti dalgiais, moterys rišdavo pėdus. Nors rugiapjūtė buvo sunkus darbas, bet žmonės džiaugdavosi sulaukią naujo gero derliaus.
O kaip nepasakoti apie rugius iš kurių kepama duona, kai paklausyti susirinko pilnas kiemas vaikų. Tai Valdorfo mokyklų iš Vilniaus ir Anykščių A. Vienuolio progimnazijos mokiniai su savo mokytojomis, kurie praeitą rudenį pasėjo rugius per muziejuje organizuojamą Arklio duonpelnio dieną. Vaikai matė, kaip su arkliais buvo dirbama žemė, demonstruojami arimo, akėjimo darbai su arkliais. Mokiniai patys pasėjo rugius. Sugrįžę į sodybą dainuodami iškūlė javų pėdus, vėtyklėmis išvalė grūdus nuo pelų, rankinėmis girnomis malė miltus. Jiems smalsu buvo pamatyti, kaip pasėti rugiai peržiemojo ir užderėjo.
Paprastai javapjūtė Lietuvoje prasidėdavo per šv. Oną – liepos 26-ąją. Simboliškai Onutes pakylėję aukštyn javų kirtėjai dainuodami su palyda perėjo visą Niūronių kaimą ir pasiekė javų lauką. Simboliškai palaiminus lauką, pradalges guldė ansamblio nariai. Jiems į talką atėjo muziejaus lankytojai ir iš užsienio šalių atvykę svečiai. Moterys rišo pėdas, statė gubas. Vaikai surinko į ražienas nukritusias varpas. Darbšti ir vieninga komanda greitai nuvalė lauką ir sukrovė javų pėdus į gubas.
Pabaigoje garbingiausio amžiaus moteris Česlava Lasienė iš paskutinio pradalgio nenupjautų javų surišo Jievarą, Mūsų protėviai tikėjo, kad jievare gyvena javų dvasia, simbolizuojanti dinamiškumą ir amžinumą, kuriai atnašaujamos aukos, padedama duonos riekė sakant: „Davei man, žemele, duodam ir tau.“
Surišę jievarą ir padėkoję žemelei už gerą derlių rugių kirtėjai sugrįžo namo įteikdami pabaigtuvių vainiką šeimininkui Sigitui Šamborskiui, kuris visus apšlakstė vandeniu, kad grūdai būtų geri ir duona skalsi. Atsidėkodama darbštiems javų kirtėjams šeimininkė atnešė giros ir įvairių užkandžių. O kokios pabaigtuvės be muzikos ir šokių. Dar ilgai skambėjo dainos, sukosi šokių rateliai. Kaip praeityje javų kirtimo pabaigtuvėse nebuvo stebėtojų. Visi dalyviai liko patenkinti ir linksmi.
Pasibaigusi rugiapjūtės šventė buvo senojo kaimo atspindys, kai sunkiai dirbdami žmonės užsiaugindavo duonos tiek kiek patiems reikėjo, kad visa šeima nebadautų. Tada žmonės dirbo savo rankomis. Naudojo paprastus javų kirtimo įrankius ir primityvius žemės dirbimo padargus. Didžiausias pagalbininkas visuose darbuose arklys buvo vadinamas žmogaus bendravargiu.
Tačiau norinčių atvykti į rugių sėjos edukacines pamokas mokinių skaičius auga. Muziejininkai svajoja, kad kartu su vaikais užsės tokį didelį rugių plotą, kuriam nukirsti reiks su arklių traukiamos javų kertamosios, kuri stovi muziejaus klojime. Tada javus kulsime su arklio sukama kūlimo mašina, grūdus valysime su arpais, fuchteliais, kaip darė prieškario Lietuvos ūkininkai. Nepriklausomybės metais ūkininkas savo žemėje jautėsi tikru šeimininku ir kūrė prekinį ūkį, o gerai nušerti gražūs arkliai duonpelniai buvo pasididžiavimas ir garbė. Todėl muziejininkų laukia dideli darbai, o lankytojų nauji renginiai.
EGIDIJUS MUSTEIKIS
