Verslas ir politika gan sunkai derinami dalykai. Užtenka palyginti Vilniaus ir Kauno vadovų nuveiktus darbus. Sostinės vadas – politikas. 2017 m. buvo uždarytas Lazdynų plaukimo baseinas, dabar baigiamas restauruoti ir duris atvers 2022 metų žiemą. Kaina – 35 mln. eurų  (buvo planuota 27 mln.). Pagaliau pradėta griauti 3 dešimtmečius stovėję stadiono griaučiai. Žadama, kad atstatymo kaina tebus 39 mln. eurų (neskaitant, kiek jau išleista, na, ir kaip dažniausiai būna, kaina greičiausia bus viršyta dėl infliacijos, pasikilusių kainų ir t.t.).

Kauno meras – verslininkas. Olimpinio baseino statyba buvo pradėta 2020 metų rugsėjį.   Baseinas atidarytas lygiai po dviejų metų.  Futbolo stadiono atidarymas suplanuotas 2022 m. spalio 16 d. Jis kainavo 43 mln. eurų. 2022 m. sausį pradėta lengvosios atletikos maniežo statyba. Planuojamas atidarymas 2023 m. kovą. Kaina – 14,3 mln. eurų.

Nusprendžiau pakalbinti pastaruoju laiku nuo politikos kiek nutolusį, buvusį pretendentą į rajono merus, visiems anykštėnams gerai pažystamą verslininką Luką Pakeltį.

Pastaruoju metu politikoje Jūs reiškiatės gana vangiai.

Politinė patirtis tikrai nepakenkė, bet verslas taip pat reikalauja daug dėmesio. Versle jaučiuosi geriau. Esu pripratęs pats operatyviai spręsti iškylančias problemas. To negali padaryti politikoje. Čia reikalinga daug derinimo, nepaslankaus biurokratinio mechanizmo išjudinimo.  Ir pagausėjusi šeima, gimus dvynukėms dukroms, reikalauja ženkliai daugiau dėmesio.

Ramus moksliukas mokykloje, vargu ar tampa sėkmingu verslininku užaugęs. Tikriausia vaikystėje pasižymėjot aktyvumu?

Tuo metu, ko gero, rimčiausia veikla turbūt buvo sportiniai pramoginiai šokiai. Šokau veik iki 18 metų. Šalia visada buvo futbolas ir krepšinis. Po mokyklos atsirado dar papildomų sporto šakų – slidinėjimas ir tenisas.  Visad aktyviai sportavau. Tikiu užimtumu – kuo žmogus daugiau užsiėmęs tuo daugiau nuveikia.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado motociklas?

Man buvo gal 12 – 13 metų, kuomet tėtis mums su broliu nupirko motorolerį „Peugeot“. Tuo metu daugelis važinėdavo mopedais, o tokio daikto, kaip motoroleris, iš vis nebuvo. Patiko technika ir nuo to laiko turėdavome tai vienokį, tai kitokį motociklą.

Žinau, kad remiate jaunus sportininkus.

Nuo pirmųjų žingsniu sporte  remiame Ugnių  Liulį. Šiandien J. Biliūno gimnazijos gimnazistas Ugnius Liulys yra trijų Lietuvos čempionatų nugalėtojas. Tapome draugaus su Arminu Jasiukoniu. Jo patirtis ir ryšiai padeda rengiant įvairias varžybas.

 Pakalbėkime apie Jūsų naują hobi – Mickūnų motokroso trasą.  Baikerių Lietuvoje šiandien nemaža, tačiau vienas dalykas šiaip pasivažinėti motociklu, bet visai kitas – sportas. Kaip kilo mintis įsigyti motokroso trasą?

Kažkaip draugai pasiūlė pavažinėti motokroso trasa. Nusipirkau krosinį motociklą ir man labai patiko. Turiu verslą, o tai pastoviai kelia įvairiausių iššūkių. Jų sprendimams reikalaujančios mintys nuolat sukasi galvoje. Sėdus ant motociklo kroso trasoje, turi visą dėmesį sukaupti į važiavimą. Mažiausia pašalinė mintis ir jau klaida, griuvimas. Man tai ir fizinis krūvis, ir tikras poilsis.

Anykščiuose VšĮ „Čiversa“, vadovaujama Valerijaus Čikiliovo, buvo gavusi žemės plotą pagal panaudą, kuriame buvo elementari motokroso trasa. Vieną dieną man pasiūlė perimti šią įmonę. Pagalvojom su draugais ir sutikau. Nebuvo nei didelių planų, nei supratimo, ką ir kaip reikia daryti. Bet tai buvo iššūkis ir man jis patiko.

Palyginus su buvusia trasa, viskas pakito iš esmės. Kokius standartus šiandien atitinka ši trasa? Kokio lygio varžybas galima joje rengti?

Trasa, kaip sportinis inžinerinis įrenginys, įregistruotas ir įteisintas. Kad atitiktų tarptautinius standartus, turi būti išlaikomi atitinkami reikalavimai. Pavyzdžiui plotis, ilgis, laukimo zonos, starto tiesiosios ilgis, greitosios pagalbos privažiavimo takai ir t.t. Visi šie reikalavimai yra surašyti ir užima 80 puslapių. Šiuo metu turime gauti europinį sertifikavimą, Neseniai buvo atvažiavęs inspektorius iš Slovakijos. Trasa nėra pastovi. Ji nuolat performuoja, priklausomai nuo varžybų lygio. Keičiami tramplinų nuolydžiai, posūkių konfigūracija. Artimiausiu laiku norime įrengti tunelį, kad greitoji pagalba galėtų įvažiuoti į trasos vidų, nekirsdama trasos.

Kaip supratau, tarptautines europinio lygio varžybas rengti problemų nėra?

Jokių problemų. Norime surengti europinio lygio varžybas. Pradžiai šiais metais vyko Baltijos šalių čempionato etapas. Dar kitais metais bandysime organizuoti Šiaurės šalių čempionato etapą. Tačiau, norint rengti pačio aukščiausio, pasaulinio lygio varžybas,  neužtenka sklypo ploto papildomiems įrengimams. Tam reikia dar daug daug žemės.

Internete rašoma Mickūnų motokroso parkas – kas tai? Kas dar galėtų naudotis šia trasa?

Trasa pritaikyta krosiniams motociklams, motociklams su priekaba, keturračiams. Galėtų važiuoti ir mažieji bagi, bet mes kol kas jų neleidžiam, nes po vienerių varžybų tektų kapitaliai remontuoti visą trasą.

Parkas tai ne tik trasa. Norisi girdėti ne vien motociklų ūžesį. Turėtų būti ir įvairios gretimos veiklos. Turėtų būti sąlygos baidarininkams pastovyklauti, pasimaudyti. Kalbėjomės su slidininkais, kurie labai norėtų ja naudotis žiemą. Trasa tinka kalnų dviratininkų varžyboms.

Yra sukurta infrastruktūra. Tai privažiavimo keliai ir parkavimo aikštelė, įrengta laistymo sistema, pastatyti administraciniai pastatai, garažai, plovyklos, stebėjimo zonos, motociklų laukimo zonos ir t. t. O kiek dar nematomų dalykų, kaip elektra ir laistymo sistema. Vien vamzdynų nutiesta keli kilometrai, purkštukai, prisijungimui laistymui žarna.

Žinau, kad laistomi daržai, gėlynai, o kam laistoma trasa?

Kad sportininkams ir žiūrovams akys neuždulkėtų,  – juokėsi Lukas. – Sausa trasa dulka. Jei labai karšta, o varžybos vyks šeštadienį, tai trasą pradedame laistyti nuo trečiadienio po kokias 4-5 valandas kasdien.

Neseniai lankėtės Amerikoje, motokroso varžybose. Kokie įspūdžiai?

Na taip, lankiausi su Lietuvos delegacija taip vadinamoje motokroso olimpiadoje. Lietuvių komandą sudarė Arminas Jasiukonis, Daumantas Jazdauskas ir Dovydas Karka. Reikia pasakyti, kad lietuviams labai nepasisekė, na tiesiog pritrūko sėkmės.

Pamatyt išties verta, koks tai vyksta renginys. Praktiškai viskas tas pats, ką darome mes, tik viskas daug kartų  daugiau ir įdomiau. Turint tokią trasą, jokio papildomo verslo jau nereikia. Žiūrovų jūra – netoli 80 000. Bilietai po 170 amerikos dolerių, vien kemperių suvažiavę virš 1000. Sirgaliai, panašiai kaip mūsų krepšinyje – trimitai, vėliavos, aprangos. Tai fantastiškas renginys. Perėjau trasą. Domino, kaip padaryti tramplinai, tvoros, plovyklos, boksai. Na kažkokio principinio skirtumo nemačiau. Tiesa, trasa padaryta preciziškai. Jie turi ne vieną ekskavatorių, buldozerį ir kitos technikos. Vien plotas 50  ha. Trasa nebūna tuščia, nuolatos vyksta treniruotės, įvairios varžybos.

Žiūri į visa tai ir matai, kad pas mus viskas taip pat,  tik n kartų mažiau. Suvoki, kad mes nors ir patriotai, mylim savo šalį, bet esame išties maži.

Bet Latvija organizuoja pasaulio čempionato etapą.

Vienas dalykas ten motosportas populiaresnis, ten  aukštesnis lygis. Į treniruotes suvažiuoja daugiau sportininkų, daugiau žiūrovų varžybose. Be to valstybė remia. Tokį čempionatą suorganizuoti kainuoja apie 800 000 eurų. Latvijoj bilieto kaina  apie 40 eurų. Reikia surinkti per  20 000 žiūrovų, kad išeitum į nulį. Tai tikrai šiandien pas mus nerealu. Be to prisideda ir valstybė – sumoka už teisę rengti čempionatą. Tai yra apie 340 000 eurų metams. Sutartis sudaroma trims metams. Štai dar veik 1 200 000 eurų.

Tai kokios Mickūnų motokroso parko perspektyvos?

Trasa gyvuos, nežiūrint nedraugų kalbų. Man patinka organizuoti, džiaugiuosi, kai sportininkai giria. Man tai ne verslas, tai hobi. Panašiai, kaip vaikui smėlio dėžė, tik kiek didesnė ir žaislai didesni,  – juokėsi Lukas. – Kol kas man visa tai įdomu.

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS