Kas gali apdainuoti ar kaip kitaip išreikšti gamtos grožį, jos linijų užburiantį tobulumą ar spalvų pašėlusį žaismą, nei per žingsnelį nenutolstantį nuo subtilumo? Ar tai paukščio giesmė, ar gamtos grožio atspindžiai gyvūnų akyse? Ar žmogaus rankų ir sielos kūriniai? Ar tik didieji kūrėjai sugeba perteikti tą nepakartojamą žavesį, kurio per savo kasdienius darbus net nepastebime? Ar dar gali šiais technologijų laikais gamta ir žmogus susikalbėti be mikroskopo ar „skalpelio“, tiesiog taip kaip tai darė mūsų proseniai? Ir kiek stiprus žmogaus noras pažinti ir kurti?
Šie klausimai kilo pernai vaikštant po Traupio botanikos sodą ir besiklausant puikaus gido Sigučio Obelevičiaus pasakojimų. Tuomet ir parūpo rasti atsakymą koks tas paprasto žmogaus santykis su gamta. Kiek ta žavi kerėtoja veikia paprastą žmogų, gražina ir puošia jo kasdienę buitį? Juolab, kad šis sodas, žmogaus rankų kūrinys, stipriai skiriasi nuo kitų, nes augalai čia auga tarsi įprastoje savo augimvietėje laisvi ir nevaržomi, tarsi paklusdami tik motulės gamtos valiai.
Žmogus – smalsi būtybė. Jei kyla klausimas, tai būtina rasti ir atsakymą. Tuo tikslu paskutinį birželio šeštadienį gausus būrys žmonių sugužėjo į Traupį – Ukmergės, Šventupės, Anykščių, Kurklių ir Traupio gyventojai. O kaipgi kitaip? Negi atsakymų į svarbius klausimus ieškosi vienas. Tad visi susirinkusieji atvyko paklausyti ir pažiūrėti, kaip išreiškiama gamta per meną. Visų pirma susitarėm, kad nekalbėsime apie didžiuosius kūrėjus, kalbėsim tik apie paprastus žmones. Pasigrožėjome šviesios atminties Janinos Čibirienės austomis lovatiesėmis, gal kas ir suskaičiavo, kiek ten augalų ir paukštukų išausta. Pačiupinėję Stanislavos Gvergždienės iš Kėdainių r. Pavermenio kaimo iš klevo lapų „be siūlo be siūlelio“ nupintas, koteliais suraizgytas skrybėles, nutarėme, kad mums, paprastiems žmogeliams, menas jau yra ir tai, kas kuriama įdedant visą „ dūšią“.
O tuo tarpu prie stalų vyko tikri stebuklai. Anykščių trečiojo amžiaus universiteto moterys pristatė net tris edukacines programas. Paprastos daržovės mikliose Jadvygos Miškeliūnienės rankose bežiūrint virto meno kūriniais. Įvairius peiliukus ir skobtukus išbandė ne vienas dalyvis, atrasdamas savyje naujus gabumus. TAU auksarankė Elvyra Gribulienė atskleidė tapybos ant šilko paslaptis ir kaip pasitikinti pedagogė leido visiems norintiems dalyvauti kūrybiniame procese. Reikėjo tik pamatyti vienos susidomėjusios mažosios tapytojos iš susijaudinimo prikąstą lūpą…
Visad spinduliuojanti gerumu Laimė Jasiūnienė kantriai mokė renginio dalyves siuvinėjimo kaspinėliais technikos. Tikiu, kad po renginio grįžus namo ne viena papuoš kaspinėlių gėlėmis savo rūbą ar rankinę.
Aldutė Lučinskaitė, dainuojamosios poezijos atlikėja iš Ukmergės, panardino klausytojus į gitaros garsų, gėlių spalvų ir kvapų jūrą. Kurklių muzikantai linksmino klausytojus melodijomis, kuriose, suprantama, pagrindiniu motyvu skambėjo gamtos grožio natos. Šauniosios žodžio meistrės Emilija Vebrienė ir Birutė Stundienė įtraukė visus į pasakų ir mįslių pasaulį, kurio aktyviu dalyviu tapo bene kiekvienas.
Mažieji dailininkai spalvotomis kreidelėmis dekoravo šaligatvį. Stebuklingai kvepėjo Traupio moterų paruošta žolelių arbata, kuria vaišinosi visi. O vėliau Botanikos sode skambėjo lankytojų klausimai ir susižavėjimo šnabždesiai.
Taip ir vėl bendromis jėgomis gimė renginys, kuris, mano manymu, stipriai skiriasi nuo kitų tuo, kad vienija visus veikloje ir kūrybiniuose ieškojimuose, nekreipiant dėmesio į atstumus, amžių ar požiūrių skirtumus. Nuoširdžiausias ačiū Traupio bendruomenės nariams, Janinai Savickienei už pagalbą ir geranoriškumą.
P.S. Galbūt kai kam kilo klausimas, ką gi aš veikiau šiame renginyje? Ogi beveik nieko. Truputį su kai kuo susitariau ir pasitariau, mažumėlę paorganizavau, šį bei tą suradau ir galiausiai jums papasakojau kas gaunasi, kai suremi pečius… Dar kartelį tariu nuoširdų AČIŪ visiems dalyviams ir pagalbininkams, be kurių niekas ir nebūtų įvykę.
Giedrė Steponėnienė
