Ir geriausios idėjos ar sumanymai dažnai kam nors nepatinka ir sulaukia kritikos. Þinoma, kritikuoti lengviausia. Tačiau jei apie tai norisi net viešai pakalbėti… Į redakciją žmonės iš kito šalies regiono atsiuntė laišką, kuriame išdėstė, kodėl jiems užeigoje, šalia Kavarsko, nepatiko.
„Praėjusį šeštadienį su dukra dalyvavome žygyje 15000 žingsnių, organizuotame Anykščiuose. Mes iš Suvalkijos sostinės Marijampolės, tai ir važiuoti teko ilgokai. Pas jus labai viskas puiku. Graži gamta, puikus oras ir nuotaika gera. Organizatoriai puikiai dirbo. Įveikę trasą, dar pasigrožėję Lajų taku, sugalvojome, kad reikia kur nors pavalgyti. Kadangi buvome pirmą kartą Anykščiuose ir nieko nežinome, įsijungėme visagalį internetą. Na, ir radome, kad gražiausiai, įdomiausiai ir skaniausiai buvo aprašytas restoranas „Kacės virtuvėlė”. Naminis maistas, patiekalų įvairovė, šviežia rūkyta žuvis, ramybės oazė, egzotika, svetingumas ir panašiai. Už Kavarsko tik 3 km, kaip tik mums pakeliui. Tiek atvažiavę, tai tie trys km į šoną tik juokas, tad nutarėme aplankyti. Dėl viso pikto įsijungėme navigaciją. Pavažiavę siauru žvyrkeliu, radome kaimo namelį, kaip Suvalkijoje sakytų – „stubelę”’. Prie įėjimo į kiemą ant stovo buvo užrašyta, kad čia „Kacės virtuvėlė“, kur naminis maistas ir… už apžiūrėjimą – 5€.
Na, galvojame – įdomu, jeigu už apžiūrėjimą tiek, jei nevalgai ir ima pinigus, tai kiek bus už pavalgymą? Keista buvo jei vien pažiūrėjus nuo kelio pusės, aplinka buvo apleista, visur apžėlę, žolės iki palangių. Įėjus į kiemą, mus pasitiko šeimininkas, su švara „prasilenkęs“, nors su prijuoste žemiau kelių. Paklausė, kur norėsime atsisėsti, ar viduje, ar terasoje. Pamatę visą vaizdą, nesiryžome eiti į vidų, nutarėme būti terasoje, jeigu galima tą statinį pavadinti terasa. Kieme, visa netoli tvarto, sukaltos lentos ir padėti išklypę stalai. Išsirinkome vieną, su uždėtu kartoniniu popieriumi, ant kitų buvo pridėta vaiko žaislų, smėlio likučių ir dar kažkokių niekniekių. Pamatę mus, atlėkė prie mūsų lojantis šuo ir dvi kniaukiančios katės, pabrukę uodegas. Šeimininkas atnešė meniu. Tai buvo du vyniojamo rudo popieriaus lapai, kuriuose surašyti patiekalai. Tuomet pribėgo prie mūsų dar vienas šuo, didelis, toks stalo aukščio, ir padėjo galvą ant mūsų stalo. Šeimininkui pasakėme, kad bijome, tai jis nuramino mus, kad šuo nieko nedaro. Galiausiai tos katės ir šunys sugulė netoli stalo, prie kurio mes sėdėjome. Patiekalų kainos mus „išvertė visiškai iš koto“. Galvojome, kur mes pakliuvome. Lietuvoje? Bangladeše? Net geriausiuose Vilniaus senamiesčio restoranuose tokių kainų nėra. Pamatę aplinką, valgyt nesiryžom, išsirinkome patį pigiausią patiekalą – karštą pyragą su obuoliais po 6 €. Už tokią kainą įsivaizdavome purų, burnoj betirpstantį kepinį, o atnešė kažką panašų į storą miltinį blyną su obuoliais“, – ir tai tik dalis iš Suvalkijos Anykščius pasiekusio laiško.
Iki šiol „Kacės virtuvėlės“ niekas viešai nekritikavo. Ji buvo pristatoma kaip nuo puošnumo ir perdėtų interjero detalių pravargusiems žmonėms geriausia vieta poilsiui.
Sriubos poilsiavietėje kainuoja 5 – 9 Eur, nes gaminamos čia ir tuoj pat, karšti užkandžiai – 8 – 10 eurų, nes jie sugalvojami kartu su svečiais, o karštųjų patiekalų kainos svyruoja nuo 11 iki 15 eurų, kartais ir daugiau, nes jei gaminami ypatingoje vietoje.
Kaip išskirtinis kaimo turizmo objektas prieš metus „Kacės virtuvėlė“ pelnė Lietuvos verslo konfederacijos apdovanojimą.
