Anykštėnė Daiva Maldaikytė jau daugiau kaip dešimtmetį gyvena Izraelyje. Šioje šalyje ji subūrė lietuviškų tautinių šokių ansamblį, o anykštėnus, prisipažįsta, norėtų pabarti, kad nebūtų tiek daug nosį užrietusių žmonių. „Negali toks mažas miestelis būti susiskaldęs“, – sako D. Maldaikytė, pabrėždama, kad gyvenimas Izraelyje ją išmokė susitaikyti su savo egoizmu ir jį pažaboti.

– Kodėl Izraelis? Galbūt apie šią šalį svajojote ar lėmė visiškas atsitiktinumas?

– Susipažinau su žydų kilmės verslininku, po trijų mėnesių kasdieninio bendravimo telefonu ir trijų susitikimų Lietuvoje buvau pakviesta aplankyti šią šalį.

Taip pirmą kartą atskridau į Izraelį. Jau iš čia kruiziniu laivu išplaukėme į Kiprą, o kai grįžome, atvažiavome į Jeruzalę, kur prie Raudų sienos sugalvojau paprašyti stebuklo – gyventi čia, Izraelyje. Tai tuo metu atrodė visiškai neįmanoma. Po septynerių metų noras išsipildė…

– Kiek laiko gyvenate čia ir ar jau laikote save tos šalies gyventoja? Ar gyvenate čia viena, ar sukūrėte šeimą?

– Izraelyje gyvenu jau 11 metų. Mano šeimoje auga 13 metų dukra ir metų sūnus. O aš padedu vyrui versle. Šeimoje švenčiame ir lietuviškas, ir žydiškas šventes. Izraelyje veikia išeivių iš Lietuvos bendruomenė. Kai turiu laisvo laiko, aktyviai dalyvauju lietuvių sukurtoje bendruomenėje „Nerija“. Čia gyvendama subūriau lietuviškų tautinių šokių kolektyvą „Vija“. Beje, su „Vija“ jau dalyvavome ir išeivių Dainų šventėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri vyko Baltimorėje.

– Kuo panaši ir kuo skiriasi ši šalis nuo Lietuvos?

– Panašumą parašysiu tokį, kad kai pradėjau draugauti su savo vyru, Lietuvoje ir Izraelyje gyventojų skaičius buvo beveik toks pats. Šiuo metu Izraelyje gyvena daugiau nei 8 milijonai gyventojų, o Lietuvoje?..

– Kokį didžiausią kultūrinį šoką patyrėte persikėlusi gyventi į Izraelį?

– Kai atvykau ir kai apsigyvenome Jafoje… Į Izraelį atvykau gyventi iš Londono. Galiu pasakyti tik tiek, kad kultūrinis šokas manęs tykojo visur. Reikėtų valandų valandas pasakoti visokias smulkmenas. Sakykim, buvau sugalvojusi vyro parduotuvę papuošti lauko gėlėmis. Pagalvojau, kad nueisiu, priskinsiu ir papuošiu, bet pasirodė, kad už lauko gėlių skynimą gresia baudos, nes Izraelyje manoma, kad lauko gėlės yra sėtos Dievo, todėl jos priklauso visiems. Kitoks požiūris yra į gėles, auginamas žmonių,

– Ko galėtų pasimokyti lietuviai iš izraelitų?

– Kadangi lietuvių tauta yra lėto būdo, tai vertėtų susidraugauti su žydų tauta vien todėl, kad įgautume didžiulės patirties, išminties, mokėjimo spręsti problemas, sugebėjimo greitai priimti sprendimus. Žodžiu, yra ko pasimokyti. Galvoju, kad gal pradžiai užtektų išmokti iš žydų meilės vaikams, savo šeimai ir pagarbos senoliams.

– Kaip Jums atrodo Lietuva ir Anykščiai iš toliau? Gyvendami čia mes dažniausiai matome tik minusus, o ko galėtų pavydėti užsienietis?

– Patikėkit, Lietuva yra unikali šalis, o Anykščiai – gražus miestelis! Aš galiu papasakoti, ką pabrėžia mano šeima ir šeimos draugai, kai atvyksta į Lietuvą. Visiems pirmiausia patinka… žalia žolė, žali medžiai, upės ir ežerai. Mūsų gamta tokia graži!

Čia atvykę Izraelio gyventojai džiaugiasi oro gaiva, ramybe bei privatumu. Svečiai pastebi, kad žmonės Lietuvoje švarūs ir pedantiškai tvarkingi, kokybiškai atlieka savo darbą. Svečiai išskiria vieną svarbią lietuvių savybę – jiems patinka lietuvių paslaugumas.

– Ką pakeistumėt Anykščiuose, kad žmonės čia gyventų geriau arba nesiektų išvažiuoti?

– Jeigu būtų mano valia, tikrai norėčiau, kad anykštėnai gyventų tokį visavertį gyvenimą, jog emigrantus užplūstų pavydo banga ir jie sugrįžtų mėgautis gerove gimtinėje. Bandyčiau kurti nesusiskaldžiusią anykštėnų bendruomenę, kurioje žmonės palaikytų vieni kitų verslą, kuri kovotų už savo kaimyną. Siekčiau, kad būtų bendrystė, draugystė. Pabarčiau bažnyčią, pabarčiau valdininkus arba susireikšminusius žmones, nes negali toks mažas miestelis būti susiskaldęs. Visiems gyventojams turi būti gera Anykščiuose gyventi. Mano manymu, kiekvienas anykštėnas turėtų sulaukti supratimo ir palaikymo, būti skatinamas. Sujungčiau klubus, kad vieni kitiems padėtų, kad jaustų bendrumą, o susitikę miestelėnai kilstelėtų iš pagarbos vienas kitam kepurę.

– Ar kirba mintis kada nors sugrįžti gyventi į Lietuvą? O galbūt jūs radote savo vietą Izraelyje?

– Kol vaikai lanko mokyklą Izraelyje, nemanau, kad keisiu gyvenamąją vietą. Bet jeigu kiltų kokie nors neramumai, apsispręsčiau per kelias valandas.

– Ko jus išmokė gyvenimas ir ko žmogui negalima ignoruoti, jeigu siekiame gyventi laimingai?

– Gyvenimas išmokė keleto dalykų. Pirmiausia esu dėkinga tėvams, kurie paruošė gyvenimui taip, kaip mokėjo, kaip jiems atrodė teisinga. Taip pat dėkinga Anykščių muzikos mokyklos mokytojams – jie buvo nuostabūs. Taip pat dėkinga Anykščių kultūros namams ir Klaipėdos universiteto choreografijos katedros dėstytojams, kur gavau šokio meno pagrindą. Gyvenime išmokau neignoruoti egoizmo. Susitaikiau, kad mūsų prigimtis tokia jau yra, kad kiekvienas jo turi. Tačiau mokėjimas išsilaisvinti iš jo ir yra laimės pojūtis, o dar yra gerai, kai ta laime gali pasidalinti su kažkuo.

Linas BITVINSKAS