Užbaigiame dar vienus Metus lydimi Jono giesmės (Jn 1, 1-18) – skaidrios ir pilnatviškos – gyriaus Þodžiui ir apie Þodį. Ar kas dar taip tiksliai ir pranašiškai yra kalbėjęs apie kuriančią ir palaikančią Þodžio tikrovę? Užbaigsim metus, sumigsim Þodį apsikabinę, pabusim, pakilsim vėl su Þodžiu, kuris į Naujus Metus, į kelionę, į bendrystę kviečia… Dylant metams – tam mėnuliui – nelieka jokių paviršutiniškų blizgučių, susireikšminimų, madų… Praeina, tuščia, širdies neužkliudo. Lieka tik tai, dėl ko nerimavome, naktimis bluosto nesudėjome, melsdamiesi ir galvodami, kaip nukeliaus, įsikurs ir dirbs Londone, Dubline ar mažame Vokietijos kaimelyje mūsų namiškis. Liks tų rytų nuotaika, kai apsiblausę ir nepailsėję, bėgdami į darbą sustojom ir spėjom pasikalbėti su studijų bičiuliais. Liks mūsų pastangos, kai prisiėmėm indų ir grindų plovimą, karvės melžimą, amžinus daržų ravėjimus, miško valymą tam, kad senoliai valandą kitą atsikvėptų. Liks visi bandymai susitaikyti ir atleisti, kai norėjom šaukti ir keiksnoti, bet laiku neišleidom šiurkštumo šalčio. Patylėjom, praėjo, vėl sėdim prie vienintelio stalo. Liks bandymai pasikalbėti – kuo gyvenam, kaip jaučiamės ir ką galvojam dabar. Kraitis kitiems metams. Prasmės kraitis, padėsiantis išbūti, išsilaikyti, neprarasti savęs ir bendrakeleivių.

Dėkokim už tai, kas buvo ir už tai, kas laukia, ką sumeistrausim. Dėkokim už tuos momentus, kai netaupėm, neskaičiavom, bet leidom į apyvartą, kad būtų šviesiau. Dėkokim už tas akimirkas, kai užmiršom rungtynes, pirmavimą, išsilavinimą, rezultatus, kai gyvenom, kvėpavom ir kitame nematėm konkurento, o tik bendrakeleivį, kuris taip pat vertas vaikščioti tais pačiais takais.

Þodis pradeda ir užbaigia – gyvenimą ir metus. Þodis atsiveria kitai dienai – pilnai dovanų ir nuoskaudų. Nereikia bijoti, jog susižeisim, nesuprasim senstančių tėvų patarimų, vėl skubėsim, pavargsim, vėluosim, susierzinsim, kad kažkas tiesiog nesąmones šneka ir nusišneka, nieko nenutuokia, mažai skaito geros literatūros, neturi supratimo apie kiną ir sportą, neskoningai rėdosi, neklauso mūsų – išmintingųjų – patarimo, nekopijuoja mūsų išmintingo ir taktiško elgesio. Visko reikia, ir visaip bus. Ir turi būti – dėl brandos, dėl priartėjimo, dėl to paties Þodžio švytėjimo. Þmogiška. Iki pašaknų tiktai žmogiška. Natūralu, per bambą neperšoksi, kad ir kaip norėtum. Þodis švyti, kai tolstam ir artėjam, kai atostogaujam ar nepakeliam galvos. Þodis nuo mūsų žemiškumo nenukenčia, tik savo buvimu kviečia išsaugoti ir išlaikyti tai, su kuo atkeliavome čia pabūti – žmogiškumą – didžiosios Šviesos atspindį mumyse. Tegul Þodis lydi, kai prasideda ir baigiasi, kai neaišku, kai nežinia kuo baigsis, kai bruzdam kasdienybės stotelėse.

Tegul Þodis nušviečia darbus, pastangas, kentėjimus, ištvėrimus, mūsų pačių žodžius, kad kalbėdami kurtume, tvertume, statytume, kad susilaikytume ir negriautume, nesumindžiotume. Tas pats Þodis skatina vaisingai tylėti, neapsunkinti savęs ir kitų burbėjimais, burbuliavimais, raibuliavimais… Burbėjimas nebeleidžia jautriai būti su savimi ir kitais. Þodis lieka kelionėje ir saugo – visur ir visada. Kai nesimato, nesinori, nereikia. Nors ir nepriimtas tas Þodis, Jis – gyvas gyvas gyvas… Jis būna, nesvarbu ką ir kaip mąstome, Tvariausiasis, prie mūsų lopšio, lovos ir karsto pasilenkęs. Paskutinės dienos Evangelijos giesmė kviečia susitikti ir likti su Þodžiu, įkvepiančiu gyvastį baigtiniams, dūžliems ir trapiems, tokiems netvirtiems mūsų žingsniams. Pasitikim, pasilikim su Viltimi. Nepamirškim gyventi. Nepamirškim krebždėti. Nepamirškim kvėpuoti Jo artumoje.

{mosloadposition trade}