Birželio 28 – liepos 4 dienomis Anykščiuose vyko Lietuvos rašytojų sąjungos organizuota stovykla „Vasaros akademija“, kurioje dalyvavo jaunieji kūrėjai iš visos Lietuvos, tarp jų ir trys anykštėnės moksleivės. Kūrybinius užsiėmimus vedė lektoriai Birutė Jonuškaitė, Ilona Ežerinytė, Gintarė Adomaitytė, Birutė Mar, Ričardas Šileika, Vilimas Norkūnas ir kiti. Su anykštėnais Tautvydu Kontrimavičiumi, Rimantu Vanagu akademininkai keliavo po Anykščių kraštą, domėjosi žinomų rašytojų palikimu.
Įspūdžiais dalijasi viena akademininkių, traupietė Indrė Musteikytė.
Vienas ryškiausių prisiminimų iš Akademijos – tai pirmieji pietūs. Skamba keistai, bet būtent pietūs – ne susipažinimas, skaitymai, kokia nors paskaita, o pietūs buvo mūsų pirmasis užsiėmimas kartu, kurio emocijas prisimenu puikiai. Visi stengėmės nemandagiai neįsispoksoti vieni kitiems į akis, kad ir kaip buvo smalsu. Aplink stalą sklandė nuovargio po kelionės iki šio stalo, nedidelio jaudulio ir nežinios aura. Pati skaičiavau grikius savo lėkštėje ir ieškojau juose žodžių, kaip čia užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiu, nors, pažindintis pilna burna salotų – ne pats geriausias sprendimas. Kodėl tiek daug pasakoju apie pirmuosius pietus? Nes jų nepalyginsi su paskutiniaisiais pietumis šeštadienį. Tada jau visi mes, akademininkai, su meile, bendruomeniškumu spoksojome vienas kitam į akis. Aplink stalą sklandė nuovargio po išdalyvautų paskaitų ir išvaikščiotų ekskursijų pilnų dienų bei bemiegių kūrybos ir žvaigždžių skaičiavimo naktų, nedidelio jaudulio ir nežinios prieš vakare laukiantį bendrą pasirodymą aura. Tada jau ir pilnomis burnomis salotų kalbėjomės, džiaugsmais ir vargais svaidėmės, vienas kito sriubas baiginėjome ir maloniai duona dalinomės. Būtent už nuostabiai artimą ryšį, užmegztas draugystes su bendrų pomėgių ir svajonių žmonėmis, kurios, tikiu, nenustos gyvuoti, Akademijai esu labai dėkinga.
Tokį pat dėkingumą jaučiu ir už turiningas kūrybines dirbtuves. Labiausiai čia mane sužavėjo įvairovė. Atrodo, kad lektoriai atvyko iš skirtingų planetų – visi nešė skirtingas žinutes, savita išmintimi dalinosi savomis kalbomis, skyrė visiškai skirtingas užduotis, mūvėjo skirtingas kojines ir vis kitaip šypsojosi… Paskaitų žavesys slypėjo ne tik įvairovėje, tačiau ir tame, kad turėjome didžiulę laisvę kurti, būti atvirais, keistais, džiaugsmingais, nuvargusiais, imliais, iniciatyviais… Nebuvo paskaitos, po kurios galvoje supurtytas neūžtų minčių avilys. Na ir, žinoma, pasivaikščiojimai po Anykščius. Džiugu, kad mums buvo aprodyti ne tik konkretūs žymūs objektai, bet ir itin plačiai atskleista jų ir paties miesto dvasia, nupasakotos priešistorės ir istorijos. Nors kraštas buvo pažįstamas iš anksčiau, po ekskursijų likau supratusi, kad dar labai jau menkai aš jį pažįstu.
Savo asmeninę patirtį Akademijoje galėčiau prilyginti iššokimui iš lėktuvo su parašiutu. Prieš iššokant beprotiškai jaudinausi – nežinojau, ką konkrečiai veiksiu, kaip seksis bendrauti su ilgėliau ar kitaip rašančiais bendraamžiais, daug karšto ir šalto mačiusiais lektoriais ir ar pateisinsiu jų lūkesčius, galų gale, ar gėdos neprisidarysiu. Pačiomis pirmosiomis dienomis taip ir kapanojausi ore ieškodama, už ko nusigriebti ir rėkiau viduje – išgąsdino paskaitos, neleidžiančios ramiai sėdėti (ypač išgąsdino suvokimas, kiek klišių turime į galvas prisikimšę), spontaniškos kūrybinės užduotys, kurioms išspręsti konkrečių formulių nebuvo. Tačiau savaitei bėgėjantis, smarkiai ištalžiusi galiausi išskleidžiau parašiutą: įveikiau kūrybines užduotis, susikukavau su puikiais žmonėmis, naujomis akimis pažvelgiau į rašymą, muziką, fotografiją, kiną, žmogų ir jo pasaulį… Na, o galiausiai po šio skrydžio ant žemės nusileidau pilna adrenalino, džiugesio, malonaus nuovargio ir nuoširdžiai stipraus noro visa tai pakartoti…
Užrašė Ramunė Musteikienė
Nuotraukos Ričardo Šilelkos
