Anykščių regioninio parko direkcija prisijungė prie projekto „Dovana Lietuvai“. Pirmoji dovanos dalis ir buvo dviračių žygis „Šventosios upės vingiais“. Tai puiki proga ne tik pakeliauti, bet ir susipažinti su Anykščių regioniniame parke esančiomis gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Saulėtą ir šiltą pavasario rytą rinkomės prie Anykščių regioninio parko lankytojų centro, kartu atrasti, pažinti, patirti!

Žygeivius pasitiko Anykščių regioninio parko direkcijos darbuotojai ir jų paruošti dviračiai. Visų nuotaika puiki, diena saulėta!  Žygį pradėjome nuo apsilankymo mūsų lankytojų centro interaktyvioje ekspozicijoje, po kurios, išbandę dviračius ir susipažinę su jų galimybėmis, leidomės į kelią, kuriame mūsų laukė netikėtumai, juk nežinojome, ką pamatysime.

Šventosios upė – mūsų žygio ašis ir puošmena
Žygį vedė Anykščių regioninio parko vyriausioji ekologė Rasa Gražienė  ir vyriausioji biologė Diana Martinavičiūtė, kurios visiems papasakojo daugybę nežinomų faktų ir negirdėtų istorijų. Keliavome Šventosios upės vingiais. Tai ilgiausia tik Lietuvos teritorijoje tekanti upė. Važiuodami dviračiais grožėjomės Anykščių miesto vaizdais, įspūdingomis ledynmečio laikus menančiomis Šventosios terasomis.

Keliavome po Anykščių šilelio draustinį, kuriame saugomas Anykščių šilelio kraštovaizdis, Šventosios upės slėnis su atodangomis, salpinėmis pievomis, rieduliais bei kitomis gamtos ir kultūros vertybėmis. Anykščių šilelis, dėka dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės, išsiskiria augalijos nevienodumu ir gausa. Iš arčiau apžiūrėjome Šlavės atodangą, sužinojome, kad Šlavės slėnis – tai vienintelė vieta Lietuvoje ir Baltijos bei Skandinavijos šalyse, kur surastos seniausio tarpledynmečio, vadinamo Šlavės vardu, nuosėdos.

Anykščių šilelio puošmena – vėjalandė šilagėlė
Važiuodami dviračiais, žiūrėjome ne vien į kelią, bet dairėmės ir aplink, o kaip gi nepamatysi tokių įvairiaspalvių pavasarinių augalų, kai jų pilnos pakelės ir upelių šlaitai. Visiems buvo įdomu iš arčiau susipažinti su jais. Paaiškėjo, kad ten auga ne tik mūsų visų gerai žinomoms triskiautės žibuoklės, geltonžiedės ir baltažiedės plukės, bet ir paprastosios vištapienės, paprastieji rūteniai, pražangialapės  blužnutės. Žygio dalyviams pasisekė pamatyti ir Anykščių šilelio puošmeną – vėjalandę šilagėlę. Tai saugomas daugiametis augalas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Vėjalandėms šilagėlėms ypač svarbu, kad buveinė būtų gerai apšviesta ir įšildoma pavasarį, augalui žydint. Pakeliui sustojome prie Šventųjų ąžuolų, kadaise čia lapojusios ąžuolų giraitės palikuonių, pravažiavome šalia Būdragaidžio gamtinio rezervatą, sužinojome, kad jame draudžiama bet kokia ūkinė ar rekreacinė veikla, o lankytis jame vieniems, be Anykščių regioninio parko darbuotojų, taip pat negalima.

Vetygalos atodanga – gamtos geologinis paminklas
Važiuodami dviračiais vis artėjome prie vingiuotos ir gana sraunios Virintos upės. Jos pavadinimas kildinamas nuo žodžių „virsti“, „verstis“, „kunkuliuoti“, todėl ne veltui ši upė tokia mėgstama baidarininkų. Pasiekę šią upę pamatėme įspūdingą Vildžiūnų (Virintos) atodangą. Netoli nuo šios vietos pamatėme ir kitą – Vetygalos atodangą, tik jau dešiniajame Šventosios upės šlaite. Sužinojome, kad Vetygalos atodanga dar vadinama Žėbos kalnu, o nuo 1964 m. ji yra gamtos geologinis paminklas.
Dviračiais įveikėme apie 30 km Šventosios upės vingiais. Žygeiviai buvo šaunūs, ištvermingi, žingeidūs ir besidomintys Anykščių regioninio parko gamta. Kartu pažinome, atradome, šypsojomės. Štai tokia ir buvo mūsų visų dovana Lietuvai!

Anykščių regioninio parko vyriausioji biologė Diana Martinavičiūtė