Vasaros viduryje Anykščiuose paženklinti žydų Gyvybės ir Mirties keliai: 7 mėlynos stotelės, primenančios žydų gyvenimo ir veiklos vietas, bei 7 geltonos stotelės, liudijančios Anykščių žydų bendruomenės sunaikinimą 1941-ųjų vasarą. Tai – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus gyvendinta meninė-informacinė idėja, skirta Anykščių žydų bendruomenės Holokausto 80-mečiui atminti.
Mėlynasis Gyvybės kelias prasideda sinagogų ir mokyklų kieme senamiestyje, pro atkurtąją Šaltupio gatvės sinagogą išlikusių žydų šeimų pastatų link į Vilniaus gatvę ir A. Baranausko aikštę, kur ir baigiasi buvusioje Turgaus (dabar – A. Baranausko) aikštėje.
Geltonasis Mirties kelias, prasidėjęs nuo išlikusios senosios sinagogos, nuves į miesto pakraščius: pro Anykštos tiltą iki buvusios žydų geto vietos Janydžiuose, paskui Liudiškių gatve pasieks Holokausto aukų kapus Liudiškių kalvos papėdėje ir senąsias žydų kapines.
Eidami pro šalį, stabtelkite ties viena iš septynių kiekvieno kelio stotelių, išgirdami ten įrašytą retorinį klausimą ir apmąstydami tos vietos prasmingus paliudijimus apie mūsų miesto istoriją.
Atsigręždamas į Anykščiuose prieš 80 metų buvusius įvykius, Muziejus šią vasarą taip pat įrengė informacinį ženklą prie Holokausto aukų kapų Liudiškių kalvos papėdėje. Mobiliuoju telefonu pažadintas jame esantis kodas prabyla, įgarsindamas bent nedidelę dalį žinomų čia žuvusių ir palaidotų anykštėnų vardų. Balsus Holokausto aukoms prabilti ir prisistatyti paskolino visas būrys šiandien, po 80 metų, gyvenančių anykštėnų.
Miesto šventės metu žydų bendruomenės keliai bus pristatomi Muziejaus veiklų erdvėje A. Baranausko aikštėje liepos 24 d., šeštadienį, nuo 10 iki 19 val.
Žydų gyvenimą ir kelią į mirtį šią vasarą Anykščiuose liudys mėlynieji ir geltonieji kelių ženklai.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
T. Kontrimavičiaus nuotraukos.
A jak Svėdasys kų padarytų dėl miestelio žydų kultūras atminimo. Man atrodo, kad ir seniūnijas muziejininkas ne kažkų užsijėmys, net nesmatą seniūnijas kantorai, nars saraši stovi. A ir ponas viršaitis galatų da ir prisdėt šituo klausimu paješkodamas kakių ryšių su Lietuvos žydų bendruomeni ir tuo pačiu primint dabartinei svedasiškių kartai, kad Svėdasys ne tik didžiausias savietinis rajoną kalchozas buvo, bet ir istorinis mestelis su vadinama žydų ulytela ir žydų bei letuvių bendra gyvenimą kultūra susipynusiu įvariai per prekybą ir kitaip. Ape tai kartais Svedasų kraštotirinkas, visokių knygų ir laikraščių straipsnių rašytojas Raimondas įdomiai parašo.
Jak rajoną vyriausia architekterę pažiūrėtų kadu in Svedasų centri pastatytus gremezdiškus kelio ženklus su nuoradu į žydų kapines, tai gal pasiūlytų atnaujint ir pastatyti padabnų išmatavimų ir formato ženklus, nedarkančius mestelio centra vizualinės architektūras.
Jak aš apsirinku su savo pamįslinimu, tai tegul teip ir būna, negi mum lygiuotis iki rajoną sostines…
Įdomios Svedasų Jadzės mintys- visados skaitau. Savo pasisakymuose ji nuolat iškelia aktualias Svėdasų apylinkių problemas, pasiūlo sprendimo būdus, pasidžiaugia veiklia bendruomene, pakritikuoja neveiklią vietinę valdžią. Laikykis, Jadzyt.