Šeštadienio vakaras, saulė liečia horizontą, skuba varnėnai savo neklaužadas vaikus suganyti, pamaitinti, o tie rėkia ir skraido kur pakliuvę. Dar girdėti ir aktyvios gegutės ku-kū, ku-kū.
Nuostabus vakaras prieš Sekmines, bet jis kaime ramus ramutėlis. Nei kas skuba karvutes, šeimos maitintojas, vainikais papuošti, nei trobas papuošti berželiais ar jų šakomis, kas buvo manoma, kad taip padarius, trobos bus apsaugotos nuo žaibų ir perkūnų. O ir tų karvučių kaime viena kita belikusi. Negirdėti ir dainų, kai gaspadoriai ir gaspadinės po pirties, išsivanoję kvepiančiomis beržų vantomis, eidavo prie vešliausio javų lauko, kurdavo laužą ir kepdavo kiaušinienę, vaišindavosi tikėdami, kad derlius bus geras, ir neužplauks juodi audros debesys su ledo gabalais, kurie sudaužys dar neprinokusį derlių.
Sekminių šventė Budrių bendruomenėje išlikusi ir yra viena iš pagrindinių švenčių, minima pagal senuosius papročius. Šiemet, šeštadienį, jau nuo ankstyvo ryto prie bendruomenės namų suskambo garsi muzika, lyg ir kviesdama į šventę. Bendruomenės salėje puikavosi nuostabus gegužinių pamaldų altorius, tiesiog paskendęs pavasario žieduose. Retai kur beišlikusi ši nuostabi tradicija, gegužės vakarais garbinti maldomis tą nuostabų pavasario laiką. Po pamaldų pasidžiaugti pavasariu, pabendrauti po sunkių žemės darbų. Tad šiųmetinės Sekminės ir prasidėjo gegužinėmis pamaldomis, dar kitaip pas mus Mojava vadinamomis. Nuostabi Kavarsko klebono Nerijaus Vyšniausko kalba ir drąsinimas nepamiršti šios nuostabios tradicijos tiesiog įpareigojo, kad gegužinės pamaldos bendruomenėje išliktų ir vyktų kiekvieną pavasarį.
Šventės metu tikri dyvų dyvai vyko! Taip smagioji Birutė iš Budrių kaimo pasakė. Užsuko į Sekminių šventę svečiai ir iš Kauno. Tokia giminė, kurioje gydytoju dirbantis Algis Astrauskas groja akordeonu ir armonikomis, o seserys Aldona, Janina, Nijolė, Alina ir žmona Elvyra – nuostabių balsų savininkės. Ir suskambo gegužinė Šoveniuose nuostabiais muzikos ir dainų garsais. Tuo pačiu ir bendruomenės šeimininkės sukosi prie laužo, kepdamos Sekminių kiaušinienę, pagardintą kaimiškais lašinių spirgučiais ir svogūnų laiškais. Ragaudami kiaušinienę, visi džiaugėsi dar viena nuostabia Sekminių švente, kalbėjo ir pristatinėjo planus bei darbus vasarai. Tarsi atrodo, kad nesijaučia kaime tas sodybų tuštėjimo metas, nes tik tokios tradicinės, tautinės šventės suteikia kokybiškesnį kultūrinį gyvenimo lygį bendruomenėje, kuomet daugelis į jas noriai susirenka.
Valentinas Gudėnas
