Tautiečių gyvenimas išeivijoje sovietmečiu Lietuvoje buvo „tabu“ ir beveik niekas apie tai nerašė. Šias žinių spragas tenka lopyti dabar.

Tyrinėjamos išeivių bibliotekos

Pirmosios žinutės apie lietuvius, gyvenančius anapus Atlanto, pradėjo atkeliauti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Išeiviai į gimtinę pradėjo siųsti knygas iš savo asmeninių bibliotekų. Tokiu būdu kraštiečių anykštėnų knygų kolekcijos atkeliavo į Anykščių viešąją biblioteką. Nors jau prieš tris dešimtmečius išeiviai į Lietuvą pradėjo siųsti savo asmenines bibliotekas, didesnio dėmesio ir tyrimų jos sulaukė tik pastaraisiais metais. Sunku būtų pasakyti tikslų skaičių, kiek tokių kolekcijų iš išeivijos sugrįžo į tėvynę, nes 1990-ųjų metų pradžioje iš įvairių pasaulio kampelių į gimtinę atkeliavusios knygos buvo įjungtos į bendrus bibliotekų fondus ir šiandien atrinkti kam jos priklausė yra pakankamai sudėtinga, jeigu knygos nėra pažymėtos nuosavybės ženklais.

Kad lietuviai, gyvenantys išeivijoje, siekė skleisti žinią apie save per knygą parodė ir 2015 metais tyrinėta Brazilijoje gyvenusių tautiečių Halinos Didžiulytės-Mošinskienės ir jos vyro Algirdo Mošinskio asmeninė biblioteka. Siųsdamas siuntas į Lietuvą, A. Mošinskis knygų tuščiuose puslapiuose ne tik paliko įrašus apie save, bet ir įklijavo nuotraukas su komentarais, įvairius projektus, kas buvo akivaizdus įrodymas jo svarbios ir reikšmingos veiklos Brazilijoje (Knygotyra. 2015. t. 65. p. 149-177). Pažintis su profesoriaus Juozo Meškausko iš Jungtinių Amerikos valstijų į Anykščius atkeliavusia biblioteka, leidžia įsitikinti, kad tai yra akivaizdus bibliotekos savininko gyvenimo, profesinės ir visuomeninės veiklos išeivijoje atspindys. Profesorius, gyvendamas išeivijoje, parengė ir išleido didžiulę studiją „Lietuvos medicinos istorija“ (1987). Jis yra ne vienos knygos medicinos temomis autorius, daug bendradarbiavo išeivijos spaudoje, rašė apie lietuvių gyvenimą išeivijoje, rūpinosi lietuvių intelektualumo ir tapatybės išsaugojimu, finansiškai rėmė lietuviškų knygų leidybą.

Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas dar 1985 m. leidinyje „Naujos knygos“ straipsnyje „I. Simonaitytės knygų marginalijos ir ženklai“ (nr. 4. p. 42) rašė: „Daugel įdomių žinių slepia rašytojų asmeninės bibliotekos“. Tą patį galima pasakyti ir dar papildyti, kad daug svarbių faktų ir žinių Lietuvai slepia tautiečių išeivių bibliotekos. Atverkime jas ir tyrinėkime. Tai užkoduotos informacijos lobiai.

Periodikoje – profesoriaus mintys

Kartu su knygomis iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Anykščių L. ir S. Didžiulių viešąją biblioteką atkeliavo profesoriaus Juozo Meškausko išsaugoti periodiniai leidiniai: žurnalai „Medicina“, laikraščiai „Draugas“, kuriuose skelbti daktaro straipsniai arba publikacijos apie jį. Prof. J. Meškauskas rašė įvairiomis temomis: jam rūpėjo politiniai reikalai, medicina, religija, švietimas ir socialinės problemos, rūpinosi lietuvių išeivių gyvenimu JAV, pergyveno dėl tautiečių, gyvenančių Lietuvoje ir dėl savo Tėvynės likimo.

1951 m. žurnalo „Ateitis“ antrajame numeryje straipsnyje „Studijuojančių prieauglio klausimu“ jis dalinosi savo įžvalgomis apie jaunųjų tautiečių emigracijoje problemas: „Labai dažnai klaidingai suprantamas ir įvertinamas lietuvių tremtinių intelektualų tragiškas likimas. Mūsų intelektualai, su mažomis išimtimis, yra priversti dirbti fabrikuose eiliniais darbininkais. Jie negali nieko kurti, jų mokslinis bagažas nebepapildomas ir vis mažėja. Lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai tas yra be galo nuostolingas ir skaudus dalykas. Todėl lietuvis moksleivis ar studentas neturi sakyti, kad „kas iš to, kam aš mokysiuos ar studijuosiu, juk profesorius, mokytojas, advokatas, karininkas, inžinierius ir kiti dirba kartu su manimi fabrikuose ir uždirba tą patį, ką ir aš“. Į lietuvių darbą Amerikos fabrikuose J. Meškauskas žiūrėjo kaip į skaudų ir be galo lietuvių kultūrai nuostolingą įvykį. Jis kvietė prisiminti V. Kudirkos pasakytus žodžius, kad audrai išvertus stulpą vieną, į jo vietą reikia statyti tuojau kitą. Jis palygino tuos intelektualus, kurie priversti dirbti fabrikuose,su išverstais stulpais… Jis ragino lietuvius Amerikoje studijuoti, nes, jo nuomone, tik turintys aukštąjį išsilavinimą galėjo įsijungti į kultūrinį ir kūrybinį gyvenimą pilna to žodžio prasme.

Kaip tikram Lietuvos patriotui, J. Meškauskui rūpėjo lietuviškumo ir tautiškumo išsaugojimas. 2006 m. laikraštyje „Draugas“ kovo 11 d. straipsnyje „Pasaulio lietuvių klausimu“ profesorius rašė: „Lietuviškumo, tautiškumo ir patriotiškumo, kuris reiškėsi carinės Rusijos okupacijos metu sukilimais ir kova prieš spaudos draudimą, išauginti nebegalime. Taip pat nebegalime išauginti tų tautos savybių, kurias buvome išauginę pirmosios nepriklausomos Lietuvos metu (1918-1940) ir kurios pasireiškė 1941 m. birželio 22 d. sukilimu, rezistencijomis okupacijų metais, partizanų kovomis, entuziazmu Vingio parko susirinkime, „Baltijos keliu“, Sąjūdžio organizacija ir 1991 m. sausio 13-ąja. Dabar yra kitos sąlygos. Kokiais buvome, tokiais būti nebegalime, bet labai svarbu persiorientuoti. Labai svarbu Europos tautų grupėje netapti paskutiniais. Esant mažiems, labai svarbu būti įžvalgiais ir dinamiškais“. Tame pačiame straipsnyje jis pasidalino įžvalgomis, ką reikėtų daryti Lietuvoje, kad išeiviai norėtų sugrįžti. Savo patarimus jis dėstė gimtojo krašto žmonėms, akcentuodamas žemės reikšmę, gimtinės grožį ir viso to pritaikymą turizmui: „Žemės reikšmė išeiviui taip pat pasikeičia, bet šiuo klausimu galime kai ką padaryti. Pavyzdžiui, aš gyvenu užsienyje, gerai pažįstu Anykščių rajoną ir jame esamą Rubikių ežerą, kuriame yra keletas salų. Viena didesnė ir vadinama Didžioji sala. Savo vaizduotėje aš matau joje pastatytą patogų viešbutį, jos krantuose įruoštą gerą pliažą, o ežerą užveistą žuvimis. Jei visa tai įvyktų, tai mane trauktų ten nuvykti, tuo pasinaudoti. Lietuvoje tokių ir panašių vietų yra daug. Jei Lietuva būtų paruošta turizmui, tai išeivių grįžimui turėtų daug reikšmės ir žemės – tėvynės – meilė stipriau pasireikštų tarp užsienio lietuvių“.

Taigi, būkime įžvalgūs ir dinamiški.

Audronė BEREZAUSKIENĖ, VB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja

„Šilelis”, 2020-05-02, Nr. 17 (1237)