Anykščių koplyčios salėse – vėl nušviesėjimas, vėl šviesos persunkta Vytauto Šerio (1931–2006) kūryba, skleidžianti šio iškilaus menininko sukurtų vaizdinių žaižaruojančias metaforas. Kraštietis dailininkas sugrįžta po kiek daugiau nei dvejų metų pertraukos, tačiau šiuokart beveik vien su tapybos darbais (eksponuojama tik viena, paskutinė, skulptūra „Krėslas. 2“ (2005–2006). Ir pati paroda pavadinta „Sugrįžimu“, pagal tapybos darbą „Grįžimas tėviškėn“ (1967), o visi joje eksponuojami kūriniai paimti iš dailininko palikimo, saugomo žmonos Juditos ir dukters Saulės.
Gavęs žinią apie parodą Anykščiuose, dar sykį perskaičiau Vytauto eiles, sudėtas į gražiai išleistą knygą „Visa apie nieką. Poezija, piešiniai“ (2009). Tų eilių prirašė šimtais, šūsnys lapų tebeguli jo dirbtuvėje Markučiuose. Įrašydavo eiliuotą mintį ir į piešiniuose ar koliažuose nutekėjusio dažo tarpus, taip versdamas žiūrovą pabandyti „pagauti“ dar vieną sparnuotą vaizdo metaforą (pvz. įrašas 1995 04 23 piešinyje: „nebūna baltų obuolių ir mėlynų kiškių“).
Kodėl „parodos apžiūrėjimą“ verta pradėti nuo dailininko eilių? Viename mudviejų pokalbių po 2004 metų parodos Vilniaus Rotušėje autorius atsivėrė: „aš eiles rašiau, nieko apie literatūros mokslą neišmanydamas, dar būdamas vaikas /…/ rašiau, kai nieko nemokėjau“. Tai – poetinė prigimtis. Ji ankstesnė, viršesnė už visus po to gautus mokslus, gramatikas, taisykles, dailės akademijas. Iš to atsiranda svarbausi dalykai: asmenybės dvasiniai profiliai, vaizdinių ritmai kūriniuose. „Aukštaitiškos genetikos pavyzdžiu“ tapytojas Arvydas Šaltenis yra apibūdinęs Šerį, taip pat susiedamas dailininko menines ištakas su Anykščių kraštovaizdžio jausenomis, poetiniu matymo lauku, su aukštaitiškos tarmės niuansais, vandeningų ežerų ir siūruojančių miškų horizontais. Menininko (nors savęs „menininku“ Šerys niekad nevadino!) kūrybą todėl galima „skaityti“ keliais būdais: ir kaip poeziją, kuri gali pavirsti skulptūromis, tapiniais, dažų varvekliais, ir kaip tapybos spalvose, medžio formose slypinčias poetines prasmes, ir kaip pačiõs dailininko asmenybės fizinius (tipažo, judesio, pozos, (ne)kalbėjimo, etc.) ženklus. Net pati autoriaus pavardė kažkiek nurodo į kai kurių paveikslų ir eilėraščių „šeriuotumą“, primena pabirusius spyglius, suaižėjusio stiklo likučius (monotipijos), glaustą ir aštrų žodį. Buvo tikras „šeriuotas“ lyrikas, poetinių ir skulptūrinių įtrūkių meistras, susigyvenęs su gamta ir valstietiška aplinka („aš arklys“, „diena kaip žąsis“, eil.).
Vaikštome po parodą toliau. Puiku, kad joje atsirado vieni ankstyvųjų, 1967–ųjų metų tapybos darbai „Paklydimas“, „Grįžimas tėviškėn“, „Fantastinis peizažas“, „Vabalai ieško vandens“, keliais metais anksčiau sukurtos monotipijos „Žiema“, „Žaibuoja“, „Bokštas“, „Peizažas“. Tai Šerio spalvų poezija: paprasta, jautri, nesudėtinga. Kai dauguma lietuvių tapytojų tuo metu „kepė“ ideologinius statybininkų, kolūkiečių, pogrindininkų ir pan. „teminius“ paveikslus, Šerys tyliai, neskubriai ir parūkydamas tapė vabalus, medžius, pievas. Perkurdamas, keisdamas realybę, išmoningai surikuodamas kraštovaizdžio plotus į didokas spalvų dėmes. Jeigu brėžtume jo tapinių ir medžio skulptūrų evoliucijos projekciją link šių dienų, tai reiktų sakyti: Šerio spalvos ėmė šviesėti, formos – skaidrėti, tūriai – lengvėti, o pats vaizdas – fantastiškėti. Atsirado „varvantys“ pavidalai, improvizuojant su ant popieriaus liejamu dažu sukurti spalvingi „voratinkliai“. Tikras linijų džiazas, šviesumo proveržiai.
„Nieko nėra didingesnio už šviesą. Šviesiai noriu postringaut“ – šioje vietoje eilėraščio žodžiais pasakytų mums parodos autorius. Gera dūšioje, kai ta šviesa išsilieja po koplyčios skliautais. Ji kviečia anykštėnus užeiti, pabūti su kraštiečiu, pabendrauti, išgirsti ir tai, ko jis nepasakė.
Viktoras LIUTKUS
Rugsėjo 14 d., penktadienį, 16.30 val. laukiame Jūsų Koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre (Vilniaus g. 36, Anykščiai). Koncertuoja Saulė Šerytė (mecosopranas) ir Donaldas Račys (fortepijonas). Dailininko Vytauto Šerio parodą pristatys dailėtyrininkas Viktoras Liutkus. Renginys nemokamas.
