Į Anykščius atėjo pavasaris. Galima sakyti – net neatsiklausęs. Išlindo iš kokio nors krūmo, pasikedenęs švarką, nosį pasišluostęs ir – prašom! O soduose – pilna obelų, kurios, kaip panelės gegužės vakare, pasipuošė baltais žiedais ir laukia, kol kas nors atkreips dėmesį.

Ir kas gi neatkreips? Aš, pavyzdžiui, ėjau nieko neįtardamas – galvojau, kad reiks bulvių pasisodint ar bent jau kiemo katiną pašert – o čia žiūriu: žiedas! Ir ne šiaip žiedas, o su gyventoju. Sėdi toks mažas voriukas žiedo viduryje ir atrodo, lyg būtų jo direktorius.

Tada pagalvojau: o gal jis ir yra direktorius? Gal jis ten ne šiaip sau? Gal jis atsakingas už žiedų apskaitą? Gal jam reikia pateikti prašymą, jei nori pauostyti? O gal jis – slapta žvalgyba?

Nes dabar gi visur pilna kontrolės. Net obelys samdo apsaugą – voriukus. Tie saugo žiedus nuo nepageidaujamų elementų. Bitės – gerai. Kamanės – sueis. Bet jeigu ateina koks blusų agentas ar amarų partizanas – tuoj iš pasalų „čept!“ ir nebėra.

Gamta Anykščių krašte, pasirodo, labai organizuota. Mums tik atrodo, kad joje betvarkė. Bet kai pagalvoji – obelis žydi ne šiaip sau iš džiaugsmo. Ji žydi, nes taip reikia. Ir voras sėdi ten, kur reikia. Visi dirba. Vienas uostinėja, kitas medžioja, trečias dar ką nors. O mes vaikštom su puodeliais kavos ir stebimės: „O, kaip gražu!“

Tai va, anykštėnai. Kai kitą kartą pamatysite obelį, žydinčią kaip jauna poetė, sustokit. Ne dėl romantikos, o kad neužliptumėt ant kokio voro.

Ir jei pamatysit tokį mažą, bet rimtai atrodantį tipelį žiedo vidury – nenustebkit. Gal tai labai svarbus padalinio vadovas. O gal – pasakos veikėjas. Dabar gi visko būna.

Tai ar jūs matėt ką nors keisto šį pavasarį? Gal kuri nors iš jūsų obelų kalbėjo? Parašykit komentaruose. Nes jeigu nerašysit – galvoti teks vieniems, o tai, žinokit, sunkus darbas.

Autorius: Anykščiai Plius