Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje praėjusią savaitę vyko susitikimas su ilgamečiu Lietuvos televizijos operatoriumi ir redaktoriumi Skirmantu Pabedinsku. Teko veik 20 metų dirbti drauge su šiuo nepaprastai įdomiu žmogumi. Kiekvienas turėjome daugybę įvairių nutikimų, tokia jau televizijos specifika. Deja, nedaugelis praėjo kelią nuo tos senosios Lietuvos Radijo ir Televizijos iki dabartinės LRT (pavadinimas Lietuvos Radijas ir Televizija šiandien oficialiai nevartotinas). Daugeliui praeities įvykiai, linksmos ir liūdnos, o kartais kupinos pavojų istorijos liko prisiminimuose, tačiau Skirmantas bene vienintelis iš mūsų kompanijos visa tai išdėstė savo knygoje „Istorijos, kurių jums nepapasakojau“, joje dalinasi nuotykiais bei prisiminimais.

Reikia pripažinti, nėra nė vieno operatoriaus taip produktyviai ir kūrybingai dirbusio net pusę šimtmečio. Nuotaikingu ir labai lengvu ironišku stiliumi parašytoje knygoje galim įžvelgti operatorių ir redaktorių, kuriam subtiliai pavyksta atskleisti siužetų herojus. Eiliniam mirtingajam sunku suprasti, kiek pastangų reikalauja keletą sekundžių tetrunkantis kadras. Tad pokalbį su buvusiu kolega Skirmantu Pabedinsku pradėjau nuo, atrodytų, banalaus klausimo:

– Esi paskutinis mohikanas – be ne vienintelis LRT korespondentas, išdirbęs 50 metų. Kokios charakterio savybes tam būtinos?

– Darbo pradžioje reikia didelės adrenalino dozės, kad tave supurtytų. 1970 metais jaunas vaikinas Antanas Maciulevičius stojo į Maskvos kinematografijos instituto režisūros fakultetą. Anuo metu tai buvo vienintelis institutas, ruošęs įvairių sričių kino specialistus. Stojant reikėjo pateikti savo sukurtą filmą. Šiam darbui operatoriumi pasirinko mane, dar visai žalią kino mėgėją. Pirmą kartą filmavau su 35 mm kamera. Tai buvo neprasta mokykla.
A. Maciulevičius buvo pirmas mano mokytojas. Maskvoje komisija be jokių dvejonių priėmė režisierių, buvo nustebinti operatoriaus darbu ir pakvietė mane studijuoti be stojamųjų egzaminų. Deja, reikėjo labai staigiai apsispręsti, o liūdniausia, kad neturėjau pinigų. Po šio filmo atsirado didžiulis noras ir užsispyrimas dirbti.

Kitas ypatingai stiprus poveikis – susitikimas su Volfu Mesingu. Po pokalbio tikrai žinojau, kad nieko neįmanomo nėra. Tereikia viską susidėlioti, numatyti, jausti. Ir kuo toliau, tuo labiau kiekvienas filmavimas, kiekvienas herojus man buvo atradimas.

– Prasidėjus Sąjūdžiui, visiems operatoriams teko daug filmuoti įvairius mitingus, renginius, tačiau tuometinis Seimo pirmininkas V. Landsbergis savo išvykai į Ameriką filmuoti pasirinko būtent tave. Esi pirmasis Lietuvos operatorius, filmavęs JAV prezidentą Džordžą Bušą.

– Likimas keistai sudėlioja įvykius. Vieną 1989 metų dieną paskambino LRT pirmininko sekretorė ir liepė rytoj iš ryto prisistatyti pas pirmininką ir būtinai su savimi turėti užsienio pasą. Sėdžiu priimamajam, niekas nekviečia. Po kurio laiko bėgdamas pro šalį tuometinis pirmininkas Skirmantas Valiulis klausia, ko aš čia sėdžiu. Paaiškinu, kad buvau kviečiamas. Šis susizgrimba ir mane apšviečia, kad aš turėjau būti pas Seimo pirmininką. Seime sužinojau, kad pirmininkas V. Landsbergis lydėti jį kelionėje į Ameriką pasirinko mane. Nelabai supratau, ką man teks daryti. Galvosūkis buvo tada dar nematyta buitinė kamera, kurią išstudijavau lėktuve. Aišku, su ta kamerėle tarp CNN ir kitų pasaulio žiniasklaidos „banginių“ atrodžiau skurdžiai, tačiau buvau vienas iš septynių žurnalistų, pakviestų į ovalinį kabinetą. Kodėl V. Lansbergis pasirinko mane lydėti šioje kelionėje, nežinau, nors anglų kalbą mokėjau labai prastai. Gal įspūdį jam padarė buvę mano darbo įvertinimai, LTSR nusipelniusio žurnalisto vardas –
nežinau.

– Atėjus neramiems 1990 metams iš televizijos išėjo tikrai daug operatorių ir redaktorių. Kaip pačiam praėjo tas laikotarpis ir ar nebuvo pagundos pasitraukti?

– Tikrai išėjo nemaža kolegų. Manau, daugelį slėgė skurdūs atlyginimai, netikrumas dėl ateities. Ypač sunku buvo, kuomet kariškiai užėmė televiziją ir jai vadovavo generolas Kasperavičius. Jaunoji karta tikriausiai nė nežino, kad tuomet LRT buvo vadinama „kaspervizija“. Kadangi dirbom Panevėžyje, tai vienaip ar kitaip buvome periferija, kurią skaudūs įvykiai palietė kiek mažiau. Tad ir toliau dirbome, nes televizija įsikūrė Kaune.

– Laikui bėgant, keitėsi technika. Kino juosta nuėjo praeitin, atsirado videokameros. Kaip pasikeitė darbas?

– Juosta kainavo ir, viršijus nustatytą limitą, už kiekvieną metrą turėdavome mokėti savais pinigais. Tekdavo pasiruošti pokalbiui, konkrečiai žinoti, ko tu nori iš pašnekovo, pakreipti pokalbį reikiama linkme ir, sulaukus tinkamo momento, paleisti kamerą. Stengdavausi rasti vaizdų, būtinų sustiprinti bendrą siužeto emocinį įspūdį. Pradėjus dirbti su videokamera, prifilmuojama žymiai daugiau medžiagos, kurios centre sostinėje jau nebespėja žiūrėti. Ten niekas nesistengia ieškoti tiek teksto, tiek vaizdo labai reikšmingų momentų. Mane labai paveikė tai, kad nesu savo medžiagos šeimininkas. Todėl darbas su režisieriumi Juliumi Dautartu, Žvirblonių kaime kuriant filmą „Šaligatvis“, buvo tikra atgaiva sielai. Tikrai pavydžiu kino operatoriams. Šiandien televizijoje kadro kompozicijos, šviesos, ryškumo nereikia –
viską daro automatas. Tad kūrybai vietos nebelieka.

– Paklausiau Skirmanto, ar žino, kur jo senoji kamera SP, nerašanti garso. Gerokai pagalvojęs, operatorius prapliupo juoktis ir prisiminė, kad kamerą padovanojo anykštėnui Aloyzui Janušiui. Man atrodo, kad šiandien informacijos iš šalies mažesnių rajonų televizijoje žymiai mažiau nei anuomet. Ar aš klystu?

– Taip, tu visiškai teisus. Šiandien visus domina tik centras. Būna, kad siūlai kokį nors unikalų renginį, tarkim, Anykščiuose. Tai pirmiausia klausia, ar bus kokių svečių iš užsienio, ar bus kas nors iš kurios nors partijos ar valdžios. Nesvarbu, kad renginys unikalus. Visos televizijos eina tuo keliu, kad centras – pasaulio bamba, o kas regionuose, tas visiškai neaktualu.

– Ar yra Lietuvoje nors vienas kaimas, kuriame neteko lankytis?

– Abejoju, – nusijuokė Skirmantas. – Yra daug kaimų, kuriuose lankausi ketvirtą ar penktą kartą, žinau ir ką sutiksiu. Drauge su režisieriumi J. Dautartu dažnai važiuojam ne pagrindiniais keliais, bet pasidairydami po įvairius kaimus. Neretai prisimenam tai vieną, tai kitą gyventoją, su kuriuo teko bendrauti. Skaudžiausia, kai atvažiuoji, o to kaimo nebėra. Arba pamatai kažkada filmuoto herojaus trobą užkaltais langais.

– Anksčiau galėjai filmuoti bet kurį žmogų. Šiandien kiekvienas gali pareikšti pretenziją, kad neklausi leidimo, pažeidi jo privatumą, na ir t.t. Ar kyla tokios problemos?

– Su vyresnės kartos atstovais, kurie prisimena mane ir mano reportažus, problemų nekyla. Centras savo vykdoma politika formuoja nepasitikėjimą žiniasklaida ir tuo pačiu televizija. Sovietmečiu kiekvienas siužetas sulaukdavo atgarsio ir atitinkamos reakcijos kartais rajono, kartais respublikinės valdžios sluoksniuose. Tada ir buvo sakoma, kad žiniasklaida –  ketvirtoji valdžia. Šiandien oficiali statistika rodo, kad informacijos priemonėmis pasitiki vos 27 procentai gyventojų.

– Nuo 2004 iki 2008 m. dirbai Seime. Ar knygoje yra apie šį gyvenimo tarpsnį?

– Ne. Pagalvojau, kad vienas epizodas iš Seimo  nieko apie jį nepasakys. Tai atskiras ir įdomus klausimas, atidėtas ateičiai.

– Savo kūrybinį kelią kine pradėjai nuo mėgėjiško kino. Nemažas būrys kino mėgėjų yra Anykščiuose. Koks požiūris į šiandieninį mėgėjišką kiną?

– Visų pirma man nepatinka ir aš nevartočiau žodžio mėgėjiškas. Kas yra mėgėjas? Kuo jis skiriasi nuo profesionalo, jei kuria? Žmogus, neturintis specialaus išsilavinimo? Na, tegul jis, tarkim, gydytojas, bet turi savo supratimą ir savo matymą. Negaliu pasakyti: ai, nekreipkim dėmesio, čia tik saviveikla. Jokia čia saviveikla, visų pirma, tai didžiulis darbas. Tokių žmonių yra labai daug. Sakyčiau, ypatingai svarbu aplinka ir terpė, kurioje jie kuria. Turėtų būti centras, gal apmokamas, kuris juos vienytų, kur jie galėtų kurti, rodyti ir transliuoti savo darbus. Šiandien tam yra labai plačios techninės galimybės, nepalyginamai didesnės, nei mūsų kino būrelių laikais. Kokių nuostabių kadrų tenka pamatyti, žiūrint mėgėjų darbus…

– Ar nekyla noras padirbėti su, pavadinkime, ne profesionalais?

– Žinoma, kyla. Reikia mokytis iš jų. Tai, ką mes įpratę ar bijome daryti, vienaip ar kitaip yra įprasti štampai. Kartais mane pakviečia į Panevėžyje rugsėjo mėnesį vykstantį mėgėjiškų filmų festivalį. Man labai įdomu filmai, kuriuose chronologiškai sudėliotas tekstas, papildytas vaizdo intarpais. Aš už tokį kiną. Toks kinas turi perspektyvą. Mielai važiuočiau į kokią nors stovyklą keletui dienų, dirbčiau su jaunimu ir entuziastais. Bet reikia, kad jie pradėtų labiau koncentruotis į vaizdą ir tekstą, bet svarbiausia, kad pradėtų dirbti. Anksčiau būtų priekaištų dėl šviesos, kadro. Šiandien viskas kitaip, bet man įdomu.

– Vis dėlto pasakyk, kas šiandien sunkiausia?

– Sunkiausia išlikti. Išlikti savimi, laikytis savo nuomonės, pažiūrų ir mokėti jas apginti.

Algimantas GUDELIS

„Šilelis“ 2020-07-11, Nr. 27 (1247)