Didžioji, arba Kančios, savaitė prasideda Verbų sekmadienį. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgydavo visa Lietuva. Keliais ir takeliais mirgėte mirgėjo žmonių būreliai su verbomis rankose.

Kaip ir pernai, šias Verbas ir šventas Velykas pasitiksime atskirtyje. Savotiškoje kryžiaus kelio kelionėje yra atsidūrusi  šeima ir jos institutas. Apie tai, kodėl kiekvienam iš mūsų yra svarbi šeima ir kaip nepasiklysti šiandienos pasirinkimuose, Simonas Jokubauskas kalbina Kauno arkikatedroje tarnaujantį kunigą rezistentą Robertą Grigą.

–Šeimos samprata kelia labai daug aistrų ar vis tik tradicinės šeimos sąvoka mums dar svarbi?

-Nepaisant visų smarkiai politizuotų ir ideologizuotų šiandienos ginčų, tradicinė šeima, tai yra vyro ir moters abipusiu įsipareigojimu pagrįsta sąjunga, kurioje gimsta naujos žmonijos kartos, yra vienintelė šeimos forma tikrąja prasme.

Visos kitos formos, kaip dabar mėgstama išvedžioti – vienišos mamos / tėčiai, auginantys vaikus, seneliai, globojantys anūkus, vyresni broliai ar seserys, dėl susiklosčiusių sąlygų pavaduojantys tėvus mažesniesiems – turi savyje tam tikrą šeimos atspindį, „kažką iš šeimos“. Tačiau tai nėra šeimos esminė pilnatvė, apie kurią Šv. Raštas Pradžios knygoje mums sako: „Dievas juos (vyrą ir moterį) palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28)

Nekalbant jau apie politinės propagandos įkyriai peršamas ir į „šeimos“ apibrėžtį brukamas dviejų vyrų ar dviejų moterų sanguliavimo formas. Tai yra patyčios iš prigimtinės šeimos. Patyčios, dabar įgaunančios tam tikros madingos manijos, masinės psichozės išraišką. Turiu viltį, kad tai praeis, kaip praėjo bolševikinė klasinė ir nacistinė rasinė ideologinės manijos. Gaila, kad, kaip ir anos, tikriausiai paliks visuomenei skaudžių pasekmių.

– Kokia buvo jūsų vaikystė, ko išmokote iš savo šeimos?

– Užaugau Dzūkijoje, nedidelio miestelio inteligentų šeimoje. Mano, amžiną atilsį, tėvas buvo mokytojas, mama – medikė, taigi nuo vaikystės supo ir daug gerų knygų, pokalbių, ir tėvų puoselėtas katalikų tikėjimas, nepriklausomos Lietuvos atminimas.

Drauge – ir daug ūkio, buities darbų, nes lietuviai kaimuose netgi sovietmečiu sugebėjo tarp visokių valdžios draudimų išsaugoti kažkiek privataus ūkininkavimo.

Taigi, sakyčiau, buvo tokia sveika pusiausvyra tarp fizinio ir protinio darbo. Šeimos, tėvų pavyzdys, ypač pastangos nepataikauti okupacinei valdžiai, nesiekti jos „malonių“ ir šiandien man yra įkvėpimo šaltinis.

–Kokia yra šeimos užduotis, Jūsų manymu?

-Ir žmogui, ir kunigui šeima yra toji pirminė Tikėjimo ir žmogiškųjų vertybių liudijimo bendruomenė, kurios niekas negali atstoti.

Net ir tais išimtiniais atvejais, kai vaikams tenka augti sužeistose, nepilnose šeimose, manau, savąją misiją jos įvykdo tiek sėkmingai, kiek sugeba perteikti motinos ir tėvo, moters ir vyro, vaidmenis. „Lyčių stereotipai“ – dabar tai sakoma, kaip neigiamybė, su kuria esą reikia kovoti. Manau, kad tai yra gėris augančio žmogaus brendimui. Būtent žmonijos tikrosios kultūrinės įvairovės paveldas ir pagrindas, kurį turime išsaugoti.

–Kokias pagrindines problemas matote norint šeimą išsaugoti, kaip vertybę?

-Didžioji problema yra bendra žmonijos išgyvenama vertybių, svarbiausiųjų vyro ir moters tapatybių, tarpasmeninių įsipareigojimų krizė. Ji neįveikiama, neatnaujinus tiek visuomenių, tiek asmenų dvasinio gyvenimo. Taigi, norint išsaugoti šeimą, kurioje būtų saugu augti ateities žmonijai, turime, kaip Kristus kvietė savuosius mokinius, ištvermingai „irtis į gilumą“.

-Ačiū už pokalbį.

•