Ar pyktis stipresnis už vienatvės baimę? Ką reiškia laukti brolio mirties? Ar senatvė gali būti lengva? Naujausias režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Kita tylos pusė“, kadras po kadro pinantis skandinavišką istoriją apie mirtinos neapykantos surakintus du pagyvenusius brolius ir tarp jų tiltą bandančią tiesti rašytoją, į šiuos klausimus leidžia atsakyti pačiam žiūrovui. Ir klausimų sulig kiekviena scena vis daugėja.
Pernai rudenį šalies kino teatruose pristatytas filmas „Kita tylos pusė“ atkeliauja į rugpjūčio 20 dieną Anykščiuose prasidedantį kultūros festivalį „Purpurinis vakaras“. Rugpjūčio 22 dieną kino gerbėjai ne tik pamatys filmą, bet ir susipažins su filmo muzikos kūrėju, žinomu Lietuvos kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu.
Kelnės šaldytuve
„Mano kino biografija susideda iš kelių ciklų: filmai „Amžinoji šviesa“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“ nagrinėja pokario laikus. Dviejų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romanų ekranizacija – moteriškas pasaulis, mėginimas suprasti, kas slypi po moters kūnu, jos mintyse. Paskutinieji mano darbai – „Edeno sodas“ ir „Kita tylos pusė“ yra noras prisipratinti senatvę. Bandau suprasti, kas manęs laukia“, – pokalbį pradeda režisierius Algimantas Puipa ir pajuokauja dar neieškantis kelnių šaldytuve, labiau jaučiantis, kad tai – jam artima tema.
Filmą įkvėpęs švedų rašytojo Torgny Lindgreno romanas „Kamanių medus“ režisieriui į rankas pateko prieš gerus 20 metų, tačiau eilės patekti į ekraną sulaukė tik pernai. „Pirmoji versija prieš 15 metų buvo filmuoti Švedijoje, gal Estijoje, – lokacijų galvosūkį prisimena režisierius, – vėliau nuspręsta filmuoti Lietuvoje. Nors filmavome Ventėje, Rusnės apylinkėse, atrodo, kad tai visai abstraktus pasaulis, abstraktūs pavadinimai. Ir tik keisti atributai, – filmo pradžioje iš vandens iššoka banginis, išduoda, jog tai nėra Žemaitija ar Aukštaitijos regionas. Tiesiog abstrakti biblinė istorija.“
Nemenkas iššūkis filmavimo komandai buvo pavasario potvynis pamaryje. Potvynius režisierius filmavo ne pirmą kartą, tikėjosi, kad jie truks bent porą savaičių. Tačiau netikėtai potvynis atsitraukė, vos spėjo užfiksuoti. „Su stichija nepakovosi“, – filmavimus prisimena Algimantas Puipa.
Geriausio vyro vaidmens nominacija – J. Budraičiui
Filmo „Kita tylos pusė“ centre – kaimynystėje gyvenantys broliai Einaras (akt. J. Budraitis) ir Kasparas (akt. P. Stankus), kuriuos skaudūs praeities įvykiai atitolino vienas nuo kito. Ligotoje senatvėje juos iš lovos pakelia vienintelė mintis: nemirti pirmam. Nusistovėjusią rutiną suardo, o tuo pačiu brolių gyvenimus lopyti bando atsitiktinai pas vieną iš jų apsistojusi jauna rašytoja Izabelė (akt. V. Kuodytė). „Daug nesvarsčiau, kam skirti vaidmenis, – pasakoja režisierius, – tokio amžiaus aktorių nėra daug, iškart buvo aišku, kas vaidins brolius. Su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte kartu dirbome filme „Edeno sodas“, tiko ji ir šį kartą – moteris su paslaptimi, itin skandinaviško grožio“.
Rodos, aktoriai buvo parinkti teisingai – Skandinavijos filmų festivalyje filmas ne tik įvertintas pagrindiniku prizu, bet ir Einarą suvaidinęs aktorius Juozas Budraitis paskelbtas geriausiu vyro vaidmens atlikėju. Tačiau režisierius teigia, kad aktoriui šis vaidmuo nebuvo paprastas: „Juozas Budraitis buvo priartėjęs prie knygos personažo, mes daug apie jį diskutuodavome, tačiau ilgą laiką po filmo Juozas negalėjo savo personažo priimti. Tik tada, kai žiūrovai pradėjo sakyti komplimentus, jis išdrąsėjo, tarsi suprato, kad yra neatsiejama šio filmo dalis“. Aktorius Juozas Budraitis režisieriui neprieštarauja: „Filmuojantis visada būna psichologinių problemų, bet pamažu vienaip ar kitaip viskas susiklosto. Algimantas Puipa manimi pasitikėjo, taigi, kažką darėme, dabar, kai atsigręžiu atgal, galvoju, kad buvo galima padaryti geriau“.
Kaip ir visi Algimanto Puipos filmai, šis, senatvę įvairiais kampais apnuoginantis kūrinys, nėra paprastas – labiau nepatogus, nejaukus, skausmingas, tačiau neabejotinai ilgam įsimenantis. „Tema visuomet būna arba įdomi, arba ne. Šįkart – labai įdomi. Kaip ją atskleisti, įgyvendinti priklauso nuo režisieriaus sugebėjimų. Aktorius tėra atlikėjas, pasiduodantis režisieriaus reikalavimams, režisierius mato visą filmą, o aktorius – tik savo vaidmenį. Mes, aktoriai, įpratę dirbti bet kur. Nusigrimuoji ir eini prieš kameras“, – nedaugžodžiauja legendinis aktorius.
Puiperlendas ir puipiečiai
Jokia paslaptis – visi režisieriaus Algimantos Puipos filmai gimsta iš perskaitytų knygų. Vis dėlto, jei žiūrovas tikėsis vaizdais paversto teksto, kino salę jis gali palikti nusivylęs ar net pyktelėjęs. Režisierius dėl to nesuka galvos: „Tai – mano 40-ties metų įdirbis. Mano bėda ir mano laimė. Pažodžiui neekranizuoju, perskaitau knygą ir filmą formuoju iš savo vizijų ir sapnų. Jei norite pamatyti mano sapną – pamatysit. Jei norite ateiti su knyga, tai ir skaitykit knygą“, – pataria jis žiūrovams ir sako pastebėjęs, kad po filmo peržiūros vyksta įdomi kova. Tie, kuriuos filmas pagavo, išeina tylėdami, paskendę savo mintyse. Dažnai nuskamba frazė: „Mano namuose irgi tai vyksta“. Turbūt žiūrovai nori pasakyti, kad jų šeimos nariai taip pat gyvena su senatvine demencija, o juos pačius slegia toji niūri aplinka. „Gyvenimo pabaiga visuomet susijusi su iššūkiais tiems, kas yra šalia, – sako režisierius. – Romano autorius brolių tarpininkę padarė lyg šventąja. Rašydama apie šventųjų gyvenimą ji ir pati pamažu tokia virsta, kai plauna senus kūnus ir jiems patarnauja“.
Po pristatymo, režisierius sako, filmas gyvena pats sau. Apie jo sėkmę ar nesėkmę galima spręsti iš nugirstų reakcijų. Viena jų režisierių labai prajuokino: „Kartą man parodė dviejų žmonių pokalbį internete. Jie kalbėjo apie filmą „Kita tylos pusė“. Vienas klausia: šitame filme turbūt ne lietuviai, ne Lietuva? O kitas atsako: gal tu ir teisus, čia tikrai ne Lietuva, čia režisierius sugalvojo savo šalį Puiperlendą, ten gyvena puipiečiai, kurie užsiima savo šlykščiais puipizmais“.
Kai ateina laikas keisti stilių
Režisierius nebijo pripažinti savo filmuose matantis paslėptas klaidas. „Kai manęs klausia, kodėl kuriu tiek daug filmų, juokauju, kad darau filmą, noriu padaryti jį tobulą, bet pridarau klaidų. Tada filmuoju kitą filmą, nes noriu klaidas ištaisyti ir tada darau naujas. Taip ir keliauju iš filmo į filmą. Neseniai žiūrėjau restauruotą savo penktąjį filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“. Matau jame labai daug gražių dalykų, kurie vėliau keliavo iš filmo į filmą – tai stilistikos paieškos, vizualumas. Dažnai filmuose remiuosi dailininkų kūryba, tapyba mane įkvepia. „Kitoje tylos pusėje“ panaudota daug amerikiečių dailininko Endriu Vajeto dailės kūrinių motyvų“.
„Purpuriniame vakare“ pristatysiantis savo 21-ąjį kūrinį, Algimantas Puipa jau gyvena nauju filmu. Kitų metų rudenį jis pasirengęs nustebinti savo talento gerbėjus. „Supratau, kad turiu arba keistis, arba išeiti iš kinematografijos, – prisipažįsta. – Tai bus filmas apie kiną, mane įkvėpė mažai žinomo, bet labai paslaptingo autoriaus Tomo Šinkariuko kūryba. Filmavimo grupėje dirba tik jauni žmonės. Noriu papasakoti apie kino magiją, kuri tamsioje erdvėje verčia žiūrovus verkti, juoktis, o išėję jie supranta, kad sapnavo svetimą sapnas, kurį privertė sapnuoti jo autorius“, – intriguojančiai apie savo naują kūrinį pasakoja žinomas režisierius.
Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose vyks rugpjūčio 20-22 dienomis. Filmo „Kita tylos pusė“ peržiūra vyks Anykščių menų inkubatoriuje 16 val. Renginys nemokamas. Daugiau apie festivalio programą – www.purpurinisvakaras.lt
Emilija Karoblytė
