Žmonės mėgsta dalintis kelionių įspūdžiais. Ypač, jei nukeliauja į egzotiškus kraštus. Tiesa, ne visada kelionės atneša įspūdžius, kurių tikėjaisi. Iš Anykščių kilusi Marija Romel atsiuntė pasakojimą, ką ji pamatė kalėdiniu laikotarpiu apsilankiusi Pietų Amerikoje. Paragvajuje pabuvusi M. Romel atsiuntė laišką, kuriame sako, kad kartais per daug lietuviai skundžiasi tuo, kas yra Lietuvoje. Publikuojame jos pasakojimą. 

NYKŠČIAI

Negaliu susilaikyti neparašius, ką patyriau kelionės į Pietų Ameriką metu. Pirmas įspūdis, vos išlipus iš lėktuvo Asunsjone (Paragvajaus sostinėje), buvo, kad atsidūriau sovietų sąjungoje arba Lietuvoje prieš 50 metų.

Gatvėse asfaltas, bet vien duobės, šaligatviai… irgi vienos duobės. Nemažai automobilių važinėja visiškai be registracijos numerių. Daugybė apdaužytų, kokių Lietuvoje tikrai nepamatysi. Norint pereiti skersai gatvę, per perėją, privalai laukti, kol nebus automobilių, nes vairuotojai tikrai nesustos ir nepraleis… Seni autobusai vežioja miestiečius … ir važinėja atidarytomis durimis…

Gatvėse gausu šiukšlių ir miegančių kur nors kamputyje benamių. Naujų statybų retai kur pamatysi, o daugiabučiai namai labai apleisti, apgriuvę, tarsi neseniai būtų praūžęs karas. Žmonės dirba sunkiai  jauna moteris groja fleita nuo vakaro 6 valandos iki 23 valandos, kad uždirbtų sau ir savo 2 mėnesių mažyliui pragyvenimui ir maistui, gatvėse indėnų genties moterys užsidirba pragyvenimui, prekiaudamas pačių ,rankomis pagamintais suvenyrais, įvairiais papuošalais iš odos, medžio, akmens, mezginiais ir dar įvairiom smulkmenomis…

Nemažai prašančių išmaldos… nespėji vienam duoti, kai prisistato dar bent trys, daugiausia vaikai. Jie parodo, kad labai nori valgyti… tuomet prisimenu Lietuvą, kur žmonės be perstojo verkia, kad sunku Lietuvoje gyventi…. Gyvenome 5 žvaigždučių viešbutyje, kuris prilygsta lietuviškam  galbūt vienos žvaigždutės viešbučiui.

Teko kalbėtis su jaunais žmonėmis (vaikais emigravusių į Paragvajų vokiečių prieš 10 ir daugiau metų). Pasirodo, minimalus atlyginimas tesiekia 320 eurų. Dirbti tenka 6 darbo dienas po 8 val. Paragvajaus sostinėje Asunsjone visai nedaug didelių prekybos centrų. Pagrindinė prekyba vyksta gatvėse nuo ankstaus ryto iki vakaro. Taip pat veikia nedidelės parduotuvėlės. labiausiai skaudu matyti prekiaujančius suvargusius indėnus, kurie savo tėvynėje labiausiai skriaudžiami. Pagrindinė kalba – ispanų , o Paragvajuje gyvena ir nemažai italų, vokiečių, žydų, emigravusįų iš Rusijos, Vokietijos.

Parduotuvėse kainos gana aukštos, ypač alkoholinių gėrimų. Palyginus maisto ir kitų prekių kainas, Lietuvoje rojus…. Beveik neteko matyti rūkančių. Gatvėse jų nėra, nebent kur kavinėje rūkantiems skirtame kambaryje. Gyventojams yra per brangios cigaretės… kaip ir alkoholiniai gėrimai.

Brangūs ir maisto produktai. Pavyzdžiui kg bulvių pavertus eurais (vienas euras- 6,870 guaranio) 1,57 Eur, sviesto pakelis- 1,80, pieno 1ltr,1,3 % riebumo – 1,80Eur. Tiesa, cukrus 0,48 ,euro,  kadangi gaminamas Paragvajuje iš cukranendrių. Daugelis produktų įvežama iš Brazilijos, Argentinos. Šalyje vyrauja agrarinis ūkis. Daugiausia vystoma gyvulininkystės šaka. Kaimai nėra dideli, bet ten nepamatysi gatvėse jokio grindinio ar asfalto. Gryno smėlio gatvės ir kur tik nori vaikštantys galvijai. Kaimiečiai gyvena gana mažuose nameliuose… Na, žinoma,teko pamatyti Pasa de Patrio kaime nė vieną turtingesnę sodybą ir… futbolo aikštę!!!! Kaimuose važinėjama daugiausia motociklais… Visuose pašaliuose matosi skurdus žmonių gyvenimas.

Ir vėl nejučia lyginau mintyse lietuviškų kaimų ir Paragvajaus kaimo gyvenimus., skiriasi kaip diena nuo nakties. Nors gamta leidžia vystyti žemės ūkį, (žiemą +25, vasara +35 iki +45), o ir lietaus pakankamai, tačiau to negali pasakyti. Žemės ūkio produktų kainos gana aukštos. Tiesa, besisvečiuojant Pasą de Patrio kaime teko meškerioti Paranos ir Parana de Paragvajaus upėse. Pastaroji labai plati,skirianti Paragvajų nuo Argentinos. Labai liūdna, bet tą dieną, kai mes irgi ten meškeriojome, kilus audrai nuskendo du jauni žvejai. Stipriam vėjui pradėjus mėtyti motorinę valtį, iškrito jauni vyrukai, abu nedėvėjo gelbėjimo liemenių. Į žmonių apsaugą nukreipiamas dėmesys, o ir patys nesusimąsto, kol neatsitinka nelaimė. Nors mieste teko matyti gatvėse daugybę policininkų, tačiau įstatyminė bazė gana silpna. Na, o apsauginių visur pilna – parduotuvėse ir prieš parduotuves, prie įėjimų…..

Kiekvieną kartą pagalvodavau – kokia nuostabiai graži Lietuva ir kokie darbštūs lietuviai. Lietuvoje nėra blogas ar sunkus gyvenimas, tik žmonės, kai turi gerai ,dar geriau norisi. Tai yra normalu, bet nėra reikalo verkti ir visą laiką keiksnoti tai kaimyną, tai valdžią ar prezidentą. Kiekvienas pats sau kurią gyvenimą… Kokį susikuria, tokį ir turi.

Marija ROMEL

Autorės nuotraukose – Paragvajaus vaizdai