Savo knygoje „Mūsiškiai“ apie anykštėnus, prisidėjusius prie holokausto, nemažai rašiusi viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė šią savaitę paskelbė apie tai, jog dydis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas negali būti vertinamas kaip didvyris. Dar po kelių dienų ji pristatė ir savo širdies draugą – Izraelio pilietį, nuožmųjį nacių medžiotoją Efraimą Zurofą.

Beje, pernai Simono Wiesenthalio centras, kurio direktorius ir yra E. Zurofas, savo metinį apdovanojimą – „Drąsos medalį“ (Medal of Valor) – skyrė Rūtai Vanagaitei ir jos „Mūsiškiams“ už 1941-ųjų žydų genocido aprašymą Lietuvoje.
Šią savaitę tapo visiškai aišku, kokią įtaką E. Zurofas gali daryti R. Vanagaitės publicistiniams tyrimams – prieš pustrečių metų jiedu kartu, keliaudami po Lietuvą, rengė „Mūsiškius“, o dabar pranešė, jog yra pora.

Prieš šį prisipažinimą R. Vanagaitė pateikė faktų apie partizanų vadą Vanagą, kuris, jos teigimu, buvo sovietų specialiųjų tarnybų agentas, išdavė savo kovos draugus bei pats susižalojo taip smarkiai, kad būtų patikėta, jog jis negali būti kalinamas. Deja, vis gi buvo sušaudytas.  O be viso to, jos naujasis širdies draugas turi surinkęs dar ir medžiagos, jog Vanagas prisidėjo ir prie holokausto.

Publicistė įsitikinusi, jog „į paširdžius“ įdūrė daugeliui, net labai artimiems žmonėms – moters teigimu, ir tarp jos artimųjų buvo tokių, kurie prisidėjo prie žydų naikinimo.

Dar prieš beveik dvejus metus R. Vanagaitė tvirtino, jog ypač skausmingai į jos „Mūsiškius“ reaguojama tose Lietuvos vietovėse, kur didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai. Vienos iš tokių – Anykščiai, Kavarskas, Kurkliai ir kt., kur iki 1941 m. vasaros gyveno net 60 proc. žydų.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas gimė 1918 m. Niu Bitene, JAV. Okupantų nužudytas 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje.