Vasario 21 d. į Anykščių viešąją biblioteką atėjo rašytojas Vygandas Račkaitis ir, dovanodamas savo naujausios kūrybos knygas ne tik bibliotekos skaitytojams, bet ir asmeniškai Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus darbuotojoms, prisipažino, kad šį kartą jo kūryba kitokia. Naujoji knyga  „Prošvaistės“ (2020m.)  – penkianyčių knyga.

Smulkiau apie knygos žanrą rašoma paskutiniame knygos viršelyje: „Nemažai mūsų poetų ir literatų yra išbandę trumpo eilėraščio formatą – japonų penkiaeilį tanką (5 – 7- 5 – 7 – 7, iš viso 31 skiemuo) ir trieilį haiku (5 – 7 – 5, iš viso 17 skiemenų). Tokia eilėraščio struktūra reikalauja minties glaustumo ir sugestyvumo, žodžio talpumo. Vargu, ar įmanoma visas japonų tankų, haiku eilėdaros subtilybes perteikti lietuviškai. Turintis nemažai patirčių, šių trumpų eilėraščių autorius nelinkęs savo penkiaeilių vadinti tankomis. Sutelkia dėmesį talpaus žodžio paieškoms, potekstės gelmei, gamtos grožio ir savo šaknų pajautoms. Šiuose autoriaus penkianyčiuose įausta esaties ir kūrybos džiaugsmo akimirkos – prošvaistės pilkoje kasdienybėje“.

Taigi, kas tai bebūtų japonų penkiaeilis tanka ar penkianytis, tai yra jau dvyliktoji šio anykštėno autoriaus, virš pilkos kasdienybės pakylėjanti dvasią, knyga. Pasak paties V. Račkaičio, nenoras padėti plunksnos, jį paskatino mintis, emocijas ir nuotaikos blyksnius įrėminti penkiose eilėraščio eilutėse. Tai tarsi bandymas patikrinti savo kūrybinius gebėjimus – vaizdą ir mintį perteikti 31 skiemenyje. Tokiam trumpam žanrui reikia ieškoti talpių ir spalvingų žodžių, kurie pažadintų skaitytojui norą ieškoti potekstės. Tai kūryba, kurioje vengiama tuščiažodžiavimo. Tęsdamas mintį apie knygos gimimą, autorius prisipažino supratęs, kad daug kam jau nepriimtinos ilgos šnekos ar beprasmis gražbyliavimas, iš kalbėtojo, rašančiojo pageidaujama konkrečių faktų, aiškių argumentų, realių idėjų. Privalumas kalbėti, rašyti, kaip sako,, trumpai ir drūtai“. To mums dar tenka mokytis, – kalbėjo Vygandas.

Pirmojo knygos skyriaus „Akmenų vainikai“ paskutinis penkianytis prabyla apie žemę:

O senmote mano,

seniai į žemę parėjusi,

iš tavo rankų

liepos auga, gėlės žydi.

O senmote, žeme saulele.(p.18)

Skaitai ir galvoji – tiek visko pasakyta tuose keliuose žodžiuose, kad pridėti tikrai nebėra ko. Galbūt skirtingai sužadins skaitančio vaizduotę šis penkiaeilis, bet sužadins… Ir dar kaip.

Vienas iš trečiajame knygos skyriaus, pavadinto „Jievaro tiltai“, penkiaeilis nukelia į praeitį:

Jau nepažįsta

manęs vaikystę mano

nuplukdžiusi Šešupė.

Ar dar tvinksi širdy

Jotvingių kraujas?(36 p.)

Viskas keičiasi, nieko nėra pastovaus, viskas laikina. Pasikeitimai primena žmogui jo gyvenimo nepastovumą. Keičiasi žmogus fiziškai ir tai visi suvokiame, tačiau taip vaizdžiai nupiešti tą procesą ir tik trijose eilutėse gali ne kiekvienas. Gyvenimas nuo vaikystės iki brandos, apie gimtinę prie Šešupės ir savo ainius…Argi ne apie tai? Ir tik 31 skiemenyje…

Bene įtaigingiausias autoriaus vidinio pasaulio atvertimas, ryšio su gamta išgyvenimas atskleistas eilėraščių cikle „Septynios ilgesio saulės“. Paklaustas, iš kur tos septynios saulės, Vygandas paaiškino, kad lietuvių mitologijoje saulė motulė turi septynias dukras – žvaigždes. Senovės lietuviai svajojo, laukė tų žvaigždžių patekėjimo, kaip amžino gėrio, grožio, būties džiaugsmo apraiškos. To ilgisi ir autorius:

Į mano rudenio

langą šiandien įspindo

septynios saulės.

Ieškau žodžio, rašau –

tai dar esu, gyvenu.

(57 p.)

xxxxx

Liečiu Puntuką,

šildytą ledynmečio saulių,

aibės žvilgsnių

nuglostytą. Baldos akyse

iš sakmės atšniokštęs kipšas… (59 p.)

xxxxx

Dar pabūkime

gudobelių žaroje,

gervių palydose,

šviesos ilgesyje –

dar viename rudenyje. (87 p.)

„Nežinau, ar man pavyko į mažą atkarpą sutalpini didžiulius psichologinius tūrius, nubrėžti trajektoriją minčiai, pasiekti jausmo kulminaciją, tačiau labai džiaugčiausi, jei skaitytojas panorėtų dalyvauti kūrybos procese, baigtų nevisai užbaigtą eilėraštį“, – prisipažįsta V. Račkaitis.

Galiu patvirtinti autoriui, kad tokių skaitytojų – bendraautorių tikrai atsiras.

Tenka pastebėti, kad lakoniškumo poreikį įžvelgia vis daugiau rašytojų, poetų. Pastaraisiais metais geriausiomis pripažintos trumpąja proza rašytos knygos, į vieną du puslapius telpančios novelės, ese, fragmentai… Visų pripažinti trumposios poezijos pavyzdžiai – nerimuotos japonų lyrikos žanrai. Penkiaeilis eilėraštis – tanka ir trieilis –haiku. Eilutėse reglamentuotas skiemenų skaičius, toks techninis kanonas įpareigoja poetą savo kūrybinei saviraiškai ieškoti talpaus ir gyvo žodžio, kaip dailininką įrėmintoje drobėje keliais potėpiais įdvasinti prieš akis atsivėrusį gamtovaizdį. Dar prieškario Lietuvos poetas Kazys Binkis pademonstravo eiliavimo galimybes emocingose utose, lietuviškuose trioletuose. Pažintis su japonų tankomis, haikomis- aukštuoju poezijos pilotažu, paakino ir kitus lietuvių poetus trumpame, kelių eilučių eilėraštyje siekti minties glaustumo bei sugestyvumo, pajautų gilumo. Nemažai šio žanro poezijos yra parašę Justinas Marcinkevičius, Jonas Juškatis, Danutė Žilaitytė ir kiti mūsų poetai. Sėkmingai išbandė japoniško pavyzdžio lyrikos skiemenų formulę jaunieji talentingi poetai Justas Jasėnas, Eglė Perednytė bei anykštėnai literatai Bronius Šablevičius, Birutė Gliaudienė, Danutė Gečytė.

Savo eilėdara aiškų sąlytį turi su japonų tankomis nauja, ką tik išėjusi V. Račkaičio knyga „Prošvaistės“. Palinkėkime jai gero kelio pas skaitytojus, o autoriui dėkojame už dovanotas knygas.

Audronė BEREZAUSKIENĖ

„Šilelis” 2020-02-29 Nr. 9 (1229)