Moteris, nešiojanti apyrankes iš kulkų


Kovo 9 dieną Anykščių menų inkubatoriuje pristatyta Nyderlanduose gyvenančios iš Anykščių kilusios kūrėjos Luana Mas (Masienės, mergautinė pavardė Striukaitė) paroda, kurioje užfiksuotas Etiopijos gyvenimas.


Susitikimas su Luana Mas vyko apie dvi valandas, pasižiūrėti ir susitikti su kūrėja atejo apie dvidešimt anykštėnų, dalis iš jų asmeniškai pažįstantys Luaną. Kaip sakė pati kūrėja, nors kilusi iš Anykščių, pastaruosius 35 metus Anykščiai jai neegzistavo. „Šiandien vyksta simbolinis susitaikymas su Anykščiais. Anksčiau autobusu važiuodavau per Anykščius ir užsimerkdavau – jų tiesiog nėra“, – atviravo L.Mas. Pasak jos, tą dieną ji apsilankė J.Biliūno gimnazijoje, kurią ir baigė. Būtent patirtis baigiant mokyklą ir paliko jai didžiulę traumą, kuri negijo kelis dešimtmečius. L.Mas teigė, kad mokykloje buvo „kiaura pirmūnė“, todėl tikėjosi mokyklą baigti aukso medaliu, tačiau per baigiamuosius egzaminus jos lietuvių kalbos rašinys buvo įvertintas ketvertu ir medalio ji negavo. „ir dabar esu įsitikinusi, kad rašinį parašiau gerai, tačiau aš buvau vairuotojo ir buhalterės vaikas, o aukso medalis buvo skirtas rajonui tik vienas. Jį gavo žmogus, kurio tėvai užėmė svarbesnes pareigas. Tai kas, kad man sakė, jog bet kur įstosiu, tačiau dėl patirtos neteisybės man sugriuvo visas pasaulis“, – sakė Luana. 1988 m. ji baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą sidabro medaliu, baigė studijas Vilniaus universiteto Matematikos fakultete.

Pasak jos, pasirinkti šias studijas ją paskatino mokytoja Misiūnaitė ir tai, kad matematika yra dalykas, kurio nesuklastosi. „Vienintelis dalykas, kuro netingiu, yra mokyti matematikos, – juokavo kūrėja, – o visa kita – tingiu“. Tačiau nepaisant „tingėjimo“, L.Mas yra daugelio talentų ir darbų autorė –ji leidžia žurnalą, yra kelių knygų autorė, kelių parodų organizatorė.


Anykštėnams ji pristatė parodą „Kasdienybė be civilizacijos grimo“, kurioje parodė savo įspūdžius iš kelionės po Etiopiją. Etiopijos pietvakariuose, Omo upės slėnyje, dar išlikę apie 20 genčių, dalis kurių savo gyvenimo būdu, papročiais, tradicijomis mažai kuo skiriasi nuo gyvenusiųjų neolito laikais. Parodos pristatyme pati L.Mas demonstravo apyrankes, atsivežtas iš to neramaus regiono. „Vietiniai šias apyrankes gamina iš automato kulkų“, – pasakojo ji. „Patekome į pačių politinių įvykių sūkurį. Tąryt, palaikydami savo lyderį, Etiopijos Ministro pirmininko Abiy Ahmedo Ali politinį oponentą, į gatves išėjo minios oromų etninės grupės protestuotojų, blokuodami bet kokį judėjimą iš miesto. Taigi kelionės tęsti ne tik, kad negalėjome, bet nebuvo įmanoma netgi grįžti atgal. Taip visai parai tapome savotiškais įkaitais… Ir tik kitą naktį pavyko parsigauti atgal į Adis Abebą, iš kur vietinių avialinijų lėktuvu buvome nugabenti į šalies pietuose esantį Jinkos kaimelį.
Jinkos kaimo ašis – turgus su gausybe vietinės produkcijos: kavos pupelėmis, riešutais, sorgais, bulvėmis. Vyksta prekyba gyvuliais ir net kiniškais drabužiais. Galbūt todėl čia gyvenanti Ari gentis nesukelia jokios nuostabos, nes įprasti europietiški marškinėliai, bliuzonai, sijonai visus suniveliuoja, o ypatingi veido bruožai yra užgožiami spalvų margumyno. Vidutinis dienos atlyginimas Etiopijoje nesiekia nė vieno dolerio, todėl iš mūsų viešbučio kambarėlio pavogtas šimtas dolerių (ech, pasirodo lagaminą ir Afrikoje užrakinti reikia) kažkam tapo tikras turtas. Lankantis atokiau gyvenančiose Ari genties šeimynose skurdi buitis yra akivaizdi, tačiau mano dėmesys krypdavo ne į tai, o į nepaprastai išraiškingus vaikų žvilgsnius. Vieni vaikai drąsiai griebdavo už rankų, šokdavo ir dainuodavo, kiti droviai sekdavo iš paskos. Bet dėl spalvotų kreidelių ar saldainių susigrumdavo visi, todėl dovanų dalijimas visad keldavo stresą, nes žinodavai, jog visiems lauktuvių tikrai nepakaks ir kažkas liks nuliūdintas“, – pasakojo L.Mas.


Pasak jos, pats Omo upės slėnis, žavintis kerinčiais gamtos vaizdais, užima apie 165 kvadratinius kilometrus. Tačiau jo unikalumas labiau slypi ne gamtoje, o čia gyvenančiose gentyse, kurios dėl savo ypatingų žymių ar papročių žinomos visame pasaulyje. Štai Mursi gentis garsėja didžiuliais keramikiniais žiedais lūpose. Kad įsidėtų žiedas, paauglėms mergaitėms padaroma skylutė po apatine lūpa, kuri vis didinama mediniais žiedais, o vėliau dar išmušami du priekiniai dantys. Yra pasakojama, kad taip subjaurojant veidus, buvo bandoma išgelbėti mergaites nuo vergų pirklių. Dabar tai priimama kaip grožio ir patrauklumo simbolis. Be to, sakoma, kad šie žiedai atlieka ir apsauginę funkciją – saugo nuo demonų, kurie į žmogaus vidų patenka būtent per burną. Tikėjimas dvasių pasaulių persismelkia ir į genties moterų bei vaikų lipdomus molinukus – parsivežti primityvūs jautukai slepia tokią jėgą, kad jiems, rodos, neprilygtų nė brangiausia ikona. Tarsi pačių Afrikos dievų galia juose uždaryta tūno…
Kara gentis išsiskiria baltais ornamentais išpuoštais vyrų kūnais ir taškučiais dekoruotais moterų veidais. Moterys nešioja daug eilių ryškių karolių ir gausybę metalinių apyrankių, kurios yra daromos iš kulkų. Apyrankės yra vertingi papuošalai, nes jas (15-20 vnt.) galima išsikeisti į ožkelę. Mes lankėmės Kara genties kaimelyje, kuris yra ypač gražioje vietoje – ant skardžio prie pat Omo upės vingio. Kartu tai labai patogi vieta, nes į upę ne tik einama žvejoti ar praustis, bet iš čia semiamas vanduo maistui ir gėrimui (beje, jis yra geriamas nevirintas). Šioje gentyje dar visai neseniai būta (o gal dar ir dabar yra?) žiaurių papročių – nesantuokinis vaikas buvo nužudomas.


Hamar genties moterys lengvai atskiriamos iš raudonų, susuktas virveles primenančių plaukų. Tokioms šukuosenoms padaryti naudojami riebalai ir molis. Taip pat moterų nugaros yra „padabintos“ randais – tai rimbo žymės, nes moterys, norėdamos įrodyti savo paklusnumą ir ištikimybę, prašo vyrų, kad būtų plakamos. Hamar gentyje vyrauja poligamija, tačiau tik pirmoji žmona, kaip pagarbos ženklą, nešioja ant kaklo išskirtiniį masyvų papuošalą. Iš kitų papuošalų (diržų iš kriauklių, ožkos odos apdarų) galima nustatyti ar moteris priklauso turtingesniųjų sluoksniui (bet čia jau ne diletanto turisto regai). Tiesa, Hamar genties moterys niekada nesiprausia: kūnas valomas aliejais, o intymiai higienai naudojami žolelių tepiniai… Pagrindinės vyrų veiklos yra gyvulių auginimas ir bitininkystė: pakelės medžiuose matėme gausybę keistų, pailgus pintus krepšius primenančių avilių. Hamar gentis garsėja viena savo ceremonija: norėdamas vesti, nuogas vyras nenugriuvęs turi perbėgti per vienas šalia kito sustatytų jaučių eilę keletą kartų.
Panašios šukuosenos, tik be to ypatingo raudonumo, ir Tsemay genties moterų. Nors jų gyvenvietės nelankėme, bet nemažai sutikome pakelėje, su didžiuliais nešuliais einančias (iš)į turgų. Pavargusios ir nenorinčios fotografuotis, gavusios pinigų pralinksmėdavo ir dabar jau maloniai pozuodavo.
Mano širdis liko dassanech gentyje, prie pat Pietų Sudano sienos. Norint ten patekti reikėjo ne tik karinį postą praeiti, bet ir upę perplaukti iš medžio kamieno išskobtoje valtyje. Kepino saulė, o iš sausų šakų suręsti bei skardomis dengti būstai, rodės, nuo karščio tuoj gali užsiplieksti. Tai nuolat migruojanti ir viena skurdžiausių genčių. Šios genties mergaitėms, sulaukusioms 10-12 metų yra nupjaunamas klitoris ir apkarpomos lytinės lūpos. Nuo tada jos gali dėvėti sijonus ir būti ištekintos. Intuityviai buvau apsirengusi raudonus marškinėlius, tad labai derėjau prie jų raudonų-geltonų-mėlynų plastikinių karoliukų vėrinių ir vienos moters GUCCI marškinėlių. Ši detalė pralinksmino, bet kartu ir davė suprasti, kad išlaikyti savo unikalumą Omo slėnio gentys ilgai nebegalės. Tai pabaigos pradžia. Juolab, kinai prie Omo upės jau stato cukraus gamyklą ir tiesia kelius, taip užimdami šimtmečius čia gyvenusių genčių teritorijas ir naikindami jų galvijams skirtas ganyklas. Genties vyrų viešnagės metu nepamatėm – jie buvo iškeliavę medžioti krokodilų ir begemotų netoliese tyvuliuojančiame Turkanos ežere.
Aukštai kalnuose įsikūrusiame Konso kaimelyje, lyginant su anksčiau minėtomis gentimis, jau esti civilizacijos požymių. Kaimelio išdėstymas ratais, sutvirtinant kalno šlaitus akmenimis ir aukštomis medinėmis tvoromis (taip sukuriant siauras gatveles primenančius takus) reikalauja inžinierinio išmanymo ir tikslumo. Kaimelyje yra hierarchija bei karalius, vadinamas lietaus dievu (beje, jo namas iš kitų išsiskiria ant stogo užkeltais dideliais kiaušiniais). Tai animistinio tikėjimo bendruomenė, prie savo namų laikanti mirusiems šeimos nariams skirtas drožtas medines skulptūrėles.


Kituose kalnuose, maždaug 2 km virš jūros lygio, įsikūręs dorze genties kaimelis. Čia žemė derlingesnė, daugiau drėgmės, tad kultivuojama terasinė žemdirbystė: auginami aukštikalnių javai, prieskoniai, daržovės. Tik naktimis labai vėsu, tad žmonės – kad būtų šilčiau – miega kartu su gyvuliais vienose patalpose. Namai labai įdomūs: tvirti mediniai karkasai apipinami bambukais, stogai dengiami netikrų bananmedžių lapais. Nameliai statomi aukšti, bet laikui bėgant žemėja dėl termitų nugraužiamos apačios.
Dorze kaimelio gentis pasižymi bendruomeniškumu ir net, sakyčiau, verslumu – čia įrengta palapinė- parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti vietinių austų audinių, skarelių, skraisčių, megztų kepurių, iš bambuko padarytų paveikslėlių. Turistams yra rodoma, kaip verpiami siūlai ir kaip audžiama arba kaip iš netikro bananmedžio lapų ruošiama tešla raugui. Po to kepami blynai ir vaišinama jais su vietiniu medumi.


L.Mas ilgai po susitikimo atsakinėjo į žiūrovų klausimus, fotografavosi su draugais ir į Anykščius, su kuriais susitaikė, žadėjo dar sugrįžti.

Dalina Rupinskienė

Mykolo Bitvinsko nuotraukos

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.