Emigracija. Vienus šis žodis baugina, kitiems, galbūt, suteikia vilties. Tikriausiai jau nerastume Lietuvoje šeimos, iš kurios bent vienas giminaitis ar artimas pažįstamas nėra išvykęs į užsienį užsidirbti pragyvenimui ar visam laikui gyventi.  Valdžios kas ketveri metai keičiasi, tačiau emigracijos mastai Lietuvoje nė kiek nemažėja. Kaip bus toliau – tokių prognozių kol kas pateikti negali nei politologai, nei ekonominių ir socialinių tyrimų specialistai, nei mokslininkai, nei ekspertai, nei ekstrasensai…

Tačiau, kaip ten bebūtų, artimųjų ir savo krašto ilgesys emigrantus pargina pargrįžti namo bent jau atostogoms. Mykolas Gudelis iš Amerikos į Lietuvą aplankyti tėvų atvyko tik po bene dešimties metų. Apie tai, kas paskatino išvykti taip toli ir kokie pirmieji įspūdžiai po tiekos metų „peržengus Lietuvos slenkstį“, kalbuosi su Mykolu, trumpam užsukusiu į „Šilelio“ redakciją.

– Kai kurie anykštėnai Jus atsimena nuo tų laikų, kai buvote mero Alvydo Gervinsko komandoje atstovu spaudai 2005 metais. Kas paskatino Jus išvykti būtent į Ameriką?

– A. Gervinsko komandoje dirbau labai neilgai, tik 6 mėnesius. Gavau pasisiūlymą išvykti studijuoti žurnalistiką vieniems metams į Ameriką. Tada neturėjau kito pasirinkimo ir pasinaudojau pasitaikiusia proga. Atvykau į Merilandos valstijos mažą miestelį, kur mokėmės tik 600 studentų.

– Kaip atsitiko, kad išvykote vieneriems metams, o nuo to laiko praėjo 11?

– Labai norėčiau, kad žmonės neidealizuotų, jog Amerikoje „aukso kasyklos“. Išvykome su žmona ir buvome abu šokiruoti, nes neturėjome supratimo, kur vykstame. Atvykome – o ten mažas miestelis su gal kokiais 2 tūkstančiais gyventojų. Patekome į necivilizuotą pasaulį, kur artimiausia parduotuvė buvo už 20 kilometrų. Jokių pramogų nebuvo ir veikti nebuvo ką, tik mokytis. Tad sėdėjome bibliotekoje ir mokėmės, mokslai sekėsi lengvai, sunku nebuvo. Vėliau man pasiūlė pasilikti mokytis Amerikoje dar vieniems metams su pilnu finansavimu.  Po to mums nusibodo sėdėti viduryje kalnų, bet patiko mokytis.  Ypač patiko humanitariniai mokslai. Atvykome į Niujorką.

– Kuo skiriasi studijos?

– Sunku pasakyti, nes kol dirbau Savivaldybėje, įstojau mokytis žurnalistikos ir greitai išskridau į Ameriką. Vidurinis išsilavinimas Amerikoje gana silpnas. Pats tikrasis žinių gavimas šioje šalyje prasideda įstojus į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas.

– Ar tada atsiranda didesnė motyvacija?

– Kiekviena mokymo įstaiga turi savo programą. Kiekvienas stojantysis pasirenka tai, kas atitinka jo interesus.   Patiko tai, kad studentai palaiko labai šiltus santykius ir stiprius ryšius su dėstytojais. Dėstytojai vadinami tik vardais, nėra jokių titulų. Ir tas labai suartina. Ryšys paremtas ne išskaičiavimais, o bendravimu ir žinių perteikimu. Toks neformalus bendravimas tarp dėstytojo ir besimokančiojo neapsiriboja tik mokymo įstaiga, tokiu pat principu studentas ir dėstytojas bendrauja ir viešojoje erdvėje. Tokiu būdu susidaro intelektuali bendruomenė. Beje, dėstytojas ir jo darbo kokybė  mokslo metų gale vertinama pagal tai, kaip patys studentai vertina dėstytoją. Kiekvieno kurso pabaigoje studentai užpildo anonimines anketas ir atsako į daugelį klausimų. Vienas iš pagrindinių – ar jam patiko kursas ir ar jis siūlytų draugams pasirinkti dėstytoją ir jo dėstomą dalyką.  Beveik visas mokslas Amerikoje yra mokamas.

– Kaip su blogai besimokančiais studentais? Juos šalina iš mokymo įstaigų?

– Mokamo mokslo sistema yra tokia – kol tu moki pinigus, tu mokaisi.  Neišlaikai egzamino, niekas ant tavęs nepyksta. Mokėsi pinigus ir gali kartoti kursą iš naujo. Tai jau ne universiteto galvos skausmas, tai šeimos  problema. Norint šiek tiek plačiau ir suprantamiau išaiškinti amerikietišką mokymo sistemą, užtrūktų daug laiko. Universitetuose mokslas mokamas, tačiau yra finansuojamos programos, kur mokslą pilnai apmoka pats universitetas. Aš kaip tik patekau į tokias programas.

– Tiek to, palikime amerikietiškus mokslus ir „peršokime“ į Anykščius. Koks pirmas įspūdis atvykus? Užsimerkite ir..?

– Ir… niekas nepasikeitė, nepasijutau svetimas, grįžau namo. Vėliau į akis krito gražus jaunimas, tvarkingai apsirengęs, šviesūs jaunatviški veidai. Amerikos jaunimas atrodo šiek tiek kitaip. Anykščiai labai švarus ir jaukus miestas, plačiai žinomas Lietuvoje, bet mažai Europos Sąjungoje. Lietuvą reikia užsieniui reklamuoti sistemingai.  Lazeriai mūsų šalimi susidomėjimo nesukels. Mes turtingi švaria ir ekologiška gamta, ekologišku maistu, gražiu kraštovaizdžiu. Tai ir reikia reklamuoti, beje, ir branginti.  Jau 27-neri metai Lietuva laisva. Tačiau šiek tiek tolimesniame užsienyje, net nekalbu apie Ameriką, vidutinei gyventojų klasei mes esame rusai ir kalbame rusiškai.  Kažkaip išnyko iš konteksto, kad mes esame Pabaltijo valstybė, kad kažkada buvome trys neišskiriamos Pabaltijo valstybės.  Aš pavargstu su amerikiečiais aiškintis, kad aš lietuvis ir kalbu lietuviškai. Kad mano tėvynė prie Baltijos jūros.  Jie vis tiek aiškina, kad mes rusiškai kalbame.  Kol kas beprasmiška su jais ginčytis.

Jei dar apie Anykščius, tai man labai patiko kai kurios originalios kavinukės, labai panašios į užsienietiškas. Daug  gėlių mieste, atsinaujinę namai, gražus ir miestą puošiantis bibliotekos pastatas. Ką dar? Vaikštant už daug ko užkliūna akys. Miestas gražėja, tik žmonių mieste daug mažiau, negu prieš dešimtmetį.

– O Lietuvoje, kas Jūsų manymu pasikeitė mūsų šalyje?

– Įjungiau atvykęs televizorių – veidai tie patys – Valinskas, Samas, Zvonkė ir dar keletas „iš anų laikų“.  Ir kas labai „užkliuvo“ – susireikšminę laidų vedėjai. Beveik visų laidų – ir pramoginių, ir politinių, ir diskusinių. Gal man tik taip atrodo, tačiau amerikietiškos televizijos laidose svarbiausias yra pašnekovas.   Lietuviškų TV kanalų vedantieji tarsi grožisi savimi, neretai pašnekovui primesdami savo nuomonę, „pakišdami“ savo mintį ar netgi pertraukdami laidos svečią.  Televizijų pramoginės laidos labai neprofesionaliai nukopijuotos iš užsienio ar Rusijos TV.  Ir dar – įjungi vieną TV kanalą, perjungi kitą, dar ir trečią – visuose tie patys veidai. Nejau Lietuvoje nebeliko daugiau gražių ir talentingų žmonių?

Jei apie Lietuvos politikus, tai jie visi kažkodėl turi trumpalaikę šalies ateities viziją.   Reikia atmesti smulkmenas, galvoti apie ateitį, nesimurkdyti draudimuose, reformose ir politinėse intrigose.  Lietuvoje žmogus gimsta su teisėmis, bet kažkodėl be pareigų. Reikia suvokti tai, jog teisės užsitarnaujamos.  Dar kas krito į akis, tai pareigybinė neatsakomybė ir nebaudžiamumas. Kaip buvo anksčiau, taip liko ir praėjus dešimtmečiui. Šia linkme taip pat nepasikeitė niekas, keičiasi tik Seime valdančios politinės partijos.

– Pakalbėkime apie emigraciją. Kur priežastis, kad lietuviai iš Lietuvos lekia kaip patrakę ieškoti laimės kitur?

– Emigracija – nesustabdomas procesas. Ji tik didės.  Valdžios propaganda, kad daug emigrantų grįžta, beprasmė.  Reikia į šį procesą pažiūrėti protingai ir radikaliai pakeisti mąstymo kryptį. Reikia kuo greičiau išspręsti dvigubos pilietybės klausimą, tuomet emigrantai galės jaustis laisviau. Galbūt senatvėje jie sugrįš į Lietuvą, taip atveždami užsienyje sukauptą kapitalą.

Amerikiečiai sako, kad Lietuvai nebėra laiko privilegijos. Ji paprasčiausiai nebeturi laiko limito. Dvigubos pilietybės klausimą teigiamai reikėjo išspręsti jau prieš dešimtmetį, kada buvo pats emigracijos bumas.  Nėra kitos išeities Lietuvai, ji per maža šalis, kad „švaistytųsi“ savo piliečiais, palikdama juos be pasirinkimo teisės. Kodėl be pasirinkimo teisės? Ogi todėl, kad norėdamas jaustis svetimoje šalyje saugiai ir turėti privilegijas, kaip teisėtas tos šalies gyventojas, emigrantas dažniausiai neturės kito pasirinkimo, kaip tik atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tada ir su grįžimu namo bus didelės problemos. Beliks tik kuriam laikui atvykti į svečius. Žodžiu, dviguba pilietybė išspręstų daug problemų.  Antraip šalis praras labai daug ekonomiškai ir fiziškai, nes išvažiuoja Lietuvoje mokslus baigę protingi žmonės ir fizinė darbo jėga. Svetimoje šalyje labai sunku „užsikabinti“, labai daug energijos tam reikia išnaudoti. Kas jau įsitvirtino svetur, gali papasakoti, kiek tenka įdėti pastangų, kol pajunti tvirtą pagrindą po kojomis iš pradžių buvusioje visiškai tau svetimoje šalyje, su sava kultūra, su savais papročiais, su savais pliusais ir minusais. Ir kai po tiek įdėtų pastangų reiks rinktis, kurį pasą pasilikti, vargu ar kas daug dvejos.

Prieš kokius penketą metų Lietuvos Respublikos ambasadoje  Jungtinės Amerikos Valstijose  kalbėjausi su Prezidente Dalia Grybauskaite. Interviu metu, kada diskutavome apie dvigubą pilietybę, Prezidentė tuomet kalbėjo, kad šios kadencijos (pirmosios) metu ji privalo išspręsti dvigubos pilietybės klausimą teigiamai.  Baigiasi jau antra ir paskutinė D. Grybauskaitės prezidentavimo kadencija, o dvigubos pilietybės klausimas dar „kabo tarp dangaus ir žemės“.

– Už savaitės sėsite į lėktuvą ir vėl pateksite į sau jau per 11 metų įprastą aplinką. Ką Lietuvoje paliekate su skaudama širdimi?

– Mamą, tėtį, brolio šeimą, gimines draugus ir … maistą. Jūs net negalite įsivaizduoti, kaip kvepia lietuviška duona, sūris, sviestas, daržovės. Įvairiais, nenusakomais kvapais kvepia visas lietuviškas maistas. O koks maisto skonis! Jis fantastiškas.  Amerikoje maistas be kvapo ir visas vienodo skonio, tiksliau – be jokio skonio. Kol gyvename Lietuvoje, neįvertiname tai, ką turime – neužterštą natūralią gamtą ir nemodifikuotą maistą. Užsienyje pagyvenę supranta, ką prarado, tačiau stabilesnis gyvenimas, geresnis uždarbis ir užtikrintesnė atžalų ateitis verčia susitaikyti su kitokia realybe.

– Atsisveikindama negaliu nepaklausti, na kaip gi tas Amerikos prezidentas Trampas?

– Kiek teko per televiziją pasiklausyti, per visus kanalus – lietuviškus ir rusiškus – jis, kaip asmenybė, apibūdinamas skirtingai, tačiau neteisingai.  Jis – tikras verslininkas ir į visas problemas žiūri verslininko akimis. Vieniems amerikiečiams jis patinka, kitiems ne.  Amerikoje yra penkiasdešimt valstijų su savais įstatymais, savo teisine ir valdymo sistema. Vienos valstijos paklūsta Prezidento valiai, kitos, galbūt, turi teisę nepaklusti. Žodžiu, čia labai sudėtinga ir painu. Tačiau yra tokių požymių, kad Trampas iki kadencijos pabaigos gali neišsilaikyti. Jis viską daro priešingai, nei buvęs prezidentas Obama. Nesvarbu, kad buvusio prezidento sprendimas buvo labai geras ir tiko visoms valstijoms. Šis prezidentas būtinai pasiūlys priimti prieštaraujantį sprendimą.

– Kodėl Trampas traukiasi iš Paryžiaus sutarties dėl klimato kaitos?

– Todėl, kad jis verslininkas ir jam nenaudingos tokios milijardinės išlaidos dėl ateities. Jis gyvena šia diena, jis šios dienos verslininkas. Jis nežiūri taip toli į ateitį. Ir todėl, kad nori viską daryti priešingai, nei darė Obama.

– Ačiū už nuoširdų pokalbį. Linkiu geros ir saugios kelionės, linkiu nepamiršti lietuviškos duonos kvapo ir  vėl aplankyti Anykščius.

Kalbėjosi Dalina RUPINSKIENĖ