Šių metų spalio 29 d. autentiškoje Sapiegų rūmų erdvėje įvyko Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos organizuotas seminaras, skirtas supažindinti kultūros, mokslo ir atminties institucijų specialistus su dokumentinio paveldo vertinimo kriterijais bei paraiškų teikimo procesu į UNESCO nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Renginyje dalyvavo ir informacija savo Facebook‘o  paskyroje pasidalino Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos atstovė Audronė Berezauskienė.

Pasak A. Berezauskienės, intensyvi ir praktiška seminaro programa dalyviams pasiūlė visapusišką žvilgsnį į paveldo išsaugojimą – nuo gilių filosofinių įžvalgų iki techninių paraiškų rengimo detalių.

Filosofinė paveldo gyvastis ir tęstinumas

Pranešimų ciklą įkvepiančiai pradėjo prof. dr. Naglis Kardelis, savo pranešime „Kartas jungiantys prasmių tiltai: apie dvasinę kultūros paveldo gyvastį“ akcentavęs paveldo tęstinumo svarbą. Profesorius pabrėžė, kad tautos išlikimas tiesiogiai priklauso nuo rūpesčio tuo, ką paveldėjome ir ką perduosime ateities kartoms. Kultūra išlieka gyva tik tada, kai vyksta dialogas tarp to, kas statiška ir dinamiška. „Jeigu nesugebi įžvelgti nieko vertingo praeityje, negali tikėtis, kad tai, ką darai pats, bus svarbu ir išliks ateityje“, – teigė N. Kardelis.

Griūvantys mitai ir bendradarbiavimo būtinybė

Nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ pirmininkas prof. dr. Rimvydas Laužikas renginio dalyvius supažindino su praktiniais paveldo vertinimo aspektais – vertybių identifikavimo ir jų įrašymo į registrą mechanizmais. Pranešėjas sugriovė mitą, kad vien dokumento senumas garantuoja jo vertę. Svarbiausia – dokumento sąsaja su iškiliomis asmenybėmis ir jo ištyrimo lygis. Profesorius rekomendavo institucijoms aktyviai bendradarbiauti su mokslininkais bei rengti bendras paraiškas su kitomis įstaigomis.

Klastingas paraiškų rengimo kelias

Realia paraiškų rengimo patirtimi ir praktiniais patarimais pasidalino dr. Rima Cicėnienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka). Ji atvirai įspėjo, kad paraiškų teikimo procesas yra klastingas, todėl itin svarbu atrasti objektą, turintį išskirtinę visuotinę reikšmę – tai, ką jis pakeitė ar kam padarė įtaką. Mokslininkė pabrėžė, kad vienas žmogus retai gali parengti kokybišką paraišką. Šis procesas reikalauja ekspertinių veiklų, kvalifikacijos kėlimo, bendradarbiavimo su tyrėjais bei dokumento svarbos pagrindimo kitais šaltiniais. Pranešėja taip pat pastebėjo, kad praktiškai lengviau teikti pavienius objektus nei ištisas kolekcijas.

Seminarą vainikavo naudinga diskusijų sesija ir pažintinė ekskursija po neseniai restauruotus Sapiegų rūmus, palikusi dalyviams ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių paveldo išsaugojimo gairių ateičiai.