Pokalbis su Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos nariu, atsargos pulki­ninku Gediminu Grina.  Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštoty­ros draugijoje beveik šešios dešimtys na­rių. Kalbiname tuos anykštėnus, kurie gyve­na ne Anykščiuose, tačiau aktyviai dalyvauja anykštėnų kraštotyrininkų draugijos veikloje.

– Gerbiamas Gedi­minai, esate Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys. Ką Jums reiškia ši narystė?

– Pirmiausia, tai savo­tiška galimybė negyvenant Anykščiuose jaustis šio puikaus krašto, kuriame esu gimęs, dalimi. Kal­bant plačiau, ši narystė ne tik vienija, bet ir yra tam tikras įsipareigojimas sa­vo protėvių „tėvynėms“. Juk jie kilę iš skirtingų gyvenviečių, parapijų. Galiausiai, tai tas kirban­tis klausimas – tai kaip jie ten tuomet gyveno…

– Esate apdovano­tas Lietuvos kariuome­nės ir NATO medaliais, už nuopelnus tarnyboje Jums buvo įteiktas JAV Legiono ordinas (Legi­on of Merit, 2005 m.). Už taurų darbą, tyrinėjant tautos kultūros paveldą, esate apdovanotas Lie­tuvos kraštotyros drau­gijos padėka (2018 m.). Lietuvos Respublikos 100-mečio proga Jums įteiktas Anykščių rajono savivaldybės „Šimtme­čio anykštėno“ atminimo ženklas (2018 m.).2019 m. Lietuvos genealogi­jos ir heraldikos drau­gijos pirmininkas Remi­gijus Bimba Jums įteikė padėką už svarų indėlį, populiarinant genealo­giją ir heraldiką Lietu­voje. Kuris iš išvardintų apdovanojimų Jums yra mieliausias?

– Vertinti pasižymėji­mo įvertinimus nėra len­gva, nes jie gauti skirtingu metu ir už skirtingą veiklą. Vertinant profesinę veiklą labai mielas JAV legiono ordinas, na, o vertinant mano ilgalaikį laisvalai­kio pomėgį, kuris tebesitę­sia, – kraštotytos draugijos padėka. Na, „Šimtmečio anykštėnas“, greičiausiai priklausytų apibendrinan­čiai kategorijai.

–Jūsų biografija yra labai turtinga. Tarnau­damas Krašto apsaugos ministerijoje, baigėte ka­rinių ryšių studijas JAV Ryšininkų mokykloje, stažavotės Švedijos ir Italijos karinėse moky­klose.Dirbote Lietuvos Respublikos ambasado­je JAV, reziduodamas Vašingtone, buvote Lie­tuvos gynybos atašė JAV ir Kanadoje, surengė­te pirmąjį aukščiausio rango JAV ir Lietuvos kariškių susitikimą po Lietuvos valstybės ne­priklausomybės atkūri­mo, nuosekliai plėtojote ir stiprinote Lietuvos ir JAV karinį bendradar­biavimą. Jūsų asmeninės iniciatyvos dėka Lietuva sėkmingai pasiruošė na­rystei NATO.

Ar nepasigendate tos veiklos, kuriai anksčiau skyrėte savo laiką?Daug mokėtės, stažavotės ir įgijote didžiulę patirtį, Jūsų žinios ir kompeten­cija labai praverstų da­bartiniams politikams. Ar jie klausia Jūsų pa­tarimo? Kokia Jūsų nuo­monė apie Lietuvos poli­tikus?

– Taip, tarnaujant Lie­tuvos kariuomenėje teko daug stažuotis, įgyti pa­čių įvairiausių kompeten­cijų ir patirties. O tai bū­tina dirbant vadovaujantį darbą. Kita medalio pusė, kad bet kokia nuolatinė veikla, rutina, jei norite, kiekvienam žmogui nusi­bosta, o tada tai jau tampa problema ir pačiam žmo­gui ir aplinkiniams, ypač pavaldiniams. Taigi, bu­vusios veiklos nepasigen­du. Maža to, manau, kad man taip gerai susiklostė, kad nebeturėjau galimybės „įeiti“ į rutinos periodą. Na, o politikai patarimų neklausia, nebent būna si­tuacijų, kai tenka ką nors viešai pasakyti, remiantis profesine patirtimi. Pa­čius politikus laikau kaip profesijos atstovus, kurie sudaro keturmetinius kon­traktus ir kiekvieną kartą siekia kontraktą prasitęsti. Manau, tai paaiškina poli­tikų elgseną.

– Vilniaus universite­to Fizikos fakultete, Pus­laidininkių fizikos kate­droje apsigynėte diplo­minį darbą „Fotochro­minio efekto silenituose tyrimas nestacionaraus sužadinimo sąlygomis” ir įgijote fiziko-inžinie­riaus išsilavinimą. Tapęs Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos pareigūnu tobulinote sa­vo žinias karo mokslo srityje: mokėtės Baltijos gynybos koledže Tartu (Estija) ir JAV Nacionali­nio gynybos universiteto Informacijos išteklių val­dymo koledže.Taigi, tu­rite fiziko diplomą, stu­dijavote karo mokslus, domitės genealogija ir kraštotyra… Kas arčiau širdies?

–Matyt, atsakymas bū­tų panašus kaip ir dėl ap­dovanojimų. Tačiau, čia yra niuansas. Nežiūrint vi­sos karjeros, visų pareigų, arčiausiai emociškai išli­ko fizika. Startas fizikoje buvo gana neblogas, tik netrukus susiklostė „tur­bulencinės“ aplinkybės. Prieš keletą metų teko su­sitikti ir pabendrauti su sa­vo moksliniu vadovu prof. Gediminu Račiukaičiu. Jis, tikiuosi juokais, pa­siūlė studijuoti doktoran­tūroje. Juokais atsakiau, kad jau matematikos nebe­moku kiek fizikui derėtų, žinau tik, kad „e iksuoju lygu e iksuoju“. Nusijuo­kęs pasakė, kad dar daug žinau, kad dabar pusė stu­dentų to nežino. Laikme­čių skirtumai. Ne veltui kaip rodo apklausos, Lie­tuvos moksleivių matema­tikos žinios nėra įspūdin­gos. Dar pridursiu – dar nuo mokyklos laikų man labai patiko matematika.

– Buvote paskirtas Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo de­partamento direktoriu­mi. Baigęs kadenciją, pasitraukėte iš valstybės tarnybos, esate atsargos pulkininkų įsteigtos Pul­kininkų asociacijos vie­nas iš steigėjų ir narys, esate Pasaulio anykš­tėnų bendrijos narys ir Anykščių Teresės Mi­keliūnaitės kraštotyros draugijos narys. Kurios iš minėtų organizacijų veikla Jums šiuo metu yra arčiau širdies?

– Žinoma, kalbant su kraštotyros skyriaus bi­bliotekininkėmis, pasaky­siu, kad arčiausiai širdies kraštotyros draugija. Bet čia tik dalis tiesos. Tiesa ta, kad kraštotyra yra da­bartis ir mielas pomėgis, o visa kita – praeitis. Kaip sakoma, į tą pačią upę ke­lis kartus neįbrisi.

– Esate kraštotyrinin­kas nuo pat vaikystės. Kada pradėjote domėtis genealogija ir regionine istorine socialine-ekono­mine geografija? Papa­sakokite apie tai plačiau.

– Labai jau platus klau­simas. Rimtu stimulu pra­dėti domėtis kraštotyra buvo bendrapavardžio gi­minaičio Čikagoje radi­mas. Jis labai norėjo, kad surasčiau, kokie giminys­tės saitai mus sieja. Papil­domai, man betarnaujant JAV, Viešintose vyko Ma­linauskų giminės susiti­kimas, kuriame dalyvavo mano tėvai ir atsivežė gra­žiai išpieštą genealoginio medžio schemą. Tiesa, da­barties akimis žiūrint, tai buvo nedidelis, trijų kartų medis, sudarytas „pasa­komosios“ genealogijos būdu. Viešintos taip ir ta­po tokia „ypatinga“ vieta, nes ir mano prosenelė bu­vo Bagdžiūnaitė nuo Vie­šintų, ir kaip pasirodė, pa­grindinis „Grinų kelmas“ buvo Viešintų parapijos Šapalų kaime.

– Praėjusiais metais Vilniuje Lietuvos vals­tybės istorijos archy­vo ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) orga­nizuotame kvalifikaci­jos tobulinimo seminare „Mokyklinė kraštotyra – įvairiapusiška ugdymo priemonė“ skaitėte pra­nešimą „Genealogija kaip kraštotyros varo­moji jėga“ ir prikaustė­te visų dėmesį, kalbėda­mas apie Grinų giminės medį ir mintinai vardin­damas tolimos kartos gi­minaičius, gausybę įdo­mių faktų. Kaip Jums pavyksta taip viską įsi­minti ir tiek daug infor­macijos susisteminti savo galvoje? Ką galite patar­ti pradedantiesiems ge­nealogams?

– Kadangi mano ne­urologinės žinios gana bendro pobūdžio, tai tuos įsiminimus ir sistemini­mus priskirčiau tiesiog matematikai. Kaip minė­jau, matematika man la­bai patiko. O faktologija čia būtų tokia. A. Vienuo­lio vidurinėje nuo 1980 m. buvo įvestas sustip­tintas matematikos mo­kymas, kartu su fizika tai sudarė pusę visų savaiti­nių pamokų. Turėjau labai gerą mokytoją Daubarą, kaip studentai pasakytų – „kirvį“. Jis mane mokė matematikos jau nuo šeš­tos klasės. Ši matematinė aplinka man vėliau padė­jo išgyventi ir Fizikos fa­kultetą. Manyčiau, klasėje buvome trys matematikos „maniakai“ – Saulius Juo­zapaitis (jis vėliau baigė VU Matematikos fakul­tetą), Irmantas Juknevi­čius (jis pasuko medici­nos keliu) ir aš. Mums kitos mokyklos discipli­nos buvo tik „iš reikalo“. Paminėčiau dar vieną ma­tematinį aspektėlį – groji­mą fortepijonu. Sakoma, kad tame yra daug ryšio. Muzikinė klausa, grojimo atmintis, rankų ir pirštų koordinacija, natų skai­tymas iš lapo ir pan. Tie­sa, mokyklą ir genealogi­ją sieja dar ir pikantiškas dalykas – mano viena iš lietuvių kalbos mokyto­jųBaltrūnienė ir biolo­gijos Urbonavičienė – mano penktos eilės gimi­naitės. Kas galėjo pagal­voti…

– Užsiminėte apie grojimą fortepijonu. Lankėte mūsų muzikos mokyklą. Gal ir čia ko­kių genealoginių kraš­totyrinių įdomybių ran­date?

– Na, Anykščių muzi­kos mokykla man išlieka labai svarbiu objektu. Pa­puoliau į ją, sakyčiau, at­sitiktinai. Eidamas į mo­kyklos trečiąją klasę, įsto­jau į muzikos mokyklą. Tėvai turėjo akordeoną ir nuo mažens puoselėjo mintis, kad juo grosiu. At­sitiko taip, kad grojimas akordeonu man nebuvo prie širdies, tėvams teko tenkinti mano norą groti pianinu. Vėliau ir piani­ną nupirkti. Daug įvairių prisiminimų apie mokyto­jus ir kitus mokinius. Ge­nealoginių įdomybių irgi aptikau. Muzikos moky­kloje teko lankyti chorą, dainavau altu. Chore buvo dar vienas berniukas pia­nistas. Jis buvo tenoras. Chore mažiukai sėdėda­vo priekyje, o jau vyres­nės mokinės „galiorkoje“. Už manęs sėdėjo keturios padūkę „panienkos“ (kiek atsimenu – Černiauskai­tė, Kaminskaitė, Uzdraitė ir Zlatkutė) ir mane, ma­žiuką, nuolat „kirkinda­vo“. Dabar šios pavardės anykštėniškoje genealogi­joje gerai žinomos.

Kalbino Linas BITVINSKAS

(„Šilelis“ Nr. 20 (1240), 2020-05-23)