Iš ekrano į auditoriją  žvelgė rašytojas Juozas Baltušis, po to prabilo tokiu pažįstamu, specifiniu, šiek tiek ironišku balsu: „Tai ką, dabar vaidint pradėt?“. Taip balandžio 24 dieną Anykščių bibliotekoje  prasidėjo daugelio nevienareikšmiškai vertinamo rašytojo J.Baltušio 110-ųjų gimimo metinių minėjimas ir knygos „Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas.  1970 – 1975“ pristatymas.

Į renginį iš Australijos atvyko rašytojo dukra Rita Baltušytė, knygos sudarytojas, poetas, literatūrologas, publicistas Antanas Šimkus, istorikas Valdemaras Klumbys ir literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas.
Paprašyta papasakoti apie tėvą, R. Baltušytė pirmiausiai prakalbo apie laiškus, kuriuos gaudavo iš Lietuvos su prašymu leisti publikuoti J. Baltušio dienoraščius. „Tėvas prašė jo dienoraščių nepublikuoti 25-erius metus. Vadinasi, dabar jau galima. Nenoriu nuvilti publikos, aš nesu Baltušis numeris du. Jis mėgo kalbėti. Dabar net negalėčiau pasakyti, kas geresnis buvo – Baltušis rašytojas, ar Baltušis aktorius. Aš dienoraščius galėjau perskaityti daug anksčiau, bet nenorėjau. Yra dalykų, kurių vaikams apie tėvus iki tam tikro laiko nereikia žinoti. Kai skaičiau pirmą kartą, rimtai supykau, nes nesupratau, kam viso to reikia. Kas iš giminių ar pažįstamų apsivedė, kas išsiskyrė, kas susipyko –  su visomis datomis. Kai dar kartą skaičiau, pasirodė šiek tiek kitaip. Trečią kartą skaitant dienoraščius, supratau vėl kitaip. Kai išėjo knyga, viskas tapo gerai ir aišku. Jis užrašė tai, kas jam atrodė tuo metu svarbiausia. Tėvas buvo visoks – abejojo, pyko, džiaugėsi, ginčijosi pats su savimi, įvairiais  aspektais nagrinėjo politinę situaciją. Kartais jam viskas patiko, kartais žvelgė labai kritiškai. Bet vieną galiu pasakyti tikslai –– jam buvo labai svarbi lietuvių kalba, lietuvių tauta ir lietuvių literatūra. Tai buvo nepajudinama ir neginčijama“, – pasakojo rašytojo dukra R. Baltušytė.    Paklausta, kokie buvo jos ir tėvo santykiai, šiek tiek padelsusi bandė aiškinti: „Tėvas buvo nuotaikos žmogus. Nors mūsų santykiai buvo gana komplikuoti, visada galėjau tikėtis jo pagalbos. Būdavo, nekalbam po pusmetį. Piktas šuo, piktas  katinas ir mes čia visi pikti – tai galėjo būti parašyta ant mūsų namų vartelių…“
Plačiau – „Šilelyje“
Dalina Rupinskienė