Apie tai, kaip mokykloje nemoko, kiek kainuoja parašas. Juokaudami žmonės sako, kad geriausias būdas išmokti plaukti, tai būti įmestam į vandenį. Kitaip tariant, patekti į situaciją, kurioje tu neturi kitos išeities – tik plaukti. Arba skęsti. Bet juk nei vienas iš mūsų skęsti nenorime…
Tačiau, ateina metas, kuomet jauni žmonės yra įmetami į suaugusiųjų atsakomybių jūrą, kurioje tave mėto ir vėto, ir tranko, ir blaško, ir tu nematai jokio kranto. Kai nėra kranto, imi panikuoti. Ir skęsti. Toje jūroje negalioja taisyklės, kurių mokė mokyklos tvenkinyje. Jame tu pasiekei dugną net giliausioje vietoje, krantai buvo apželdinti vandens augalais ir niekas nė pusė žodžio neužsiminė apie tai, kaip reiktų elgtis, jei užeitų audra. Ir mes buvome be proto įtikinti, kad mokame plaukti. Bet nemokame, nes laikytis vandens paviršiuje neužtenka mokėti krūvos formulių, gebėti nupasakoti visą Antrojo pasaulinio karo eigą ir žinoti, kaip veikia tavo kūnas biologine prasme.
Taigi, toje baloje, kurioje taškiausi dvylika metų, man nebuvo paaiškinta, kaip veikia sveikatos draudimas, bankas, ligoninės, mokesčiai. Niekas nesakė, neatrado net menkiausios minutės užsiminti apie tai, kad parašas medicininėje knygytėje kainuoja dešimt eurų, kad gydytojai ,,turi“ teisę vėluoti pusantros valandos, kad piliečiai storomis kišenėmis ,,turi” teisę į geresnę automobilio vietą ir kad pagarba galioja tik viena kryptimi. T.y. jaunas privalo gerbti seną, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.
Neužsiminė mums ir apie tai, kad net kvailiai pasensta ir ne visada su amžiumi ateina patirtis. Užtat aš gebu atskirti barokinę literatūrą nuo romantinės. Čia aš ir logika pasukame skirtingais keliais. Aš mokiausi apie badą, skurdą ir karą, bet ne apie gyvenimą, kurį gyventi turėsiu. Ir ant manęs pykstama, kad jo gyventi DAR nemoku. Ir juokiamasi, kuomet aš DAR tikiuosi, kad ta jūra bent per pusę panaši į vandenis, kuriuose gyvenau iki šiol. Kažkada labai norėjau perplaukti vandenynus, dabar labai noriu tiesiog nepaskęsti.
Diana PRATAPAITĖ
(ŠILELIS Nr. 50 (1167)
Idomiau viskas negu moko. Nulipi nuo boksto i apacia ir geriau viska pamatai.
Taipppp, čia geriausi mokytojai – tėvai:)
Visiems, kad nori suprasti kaip gyvenimas yra surėdytas. Rekomenduoju paskaityti vieną knygą. Ji labai smarkiai pakeitė mano mastymą ( ne visus ji paveiks, bet kas iš jos pasimokis visai kitaip pradės žiūrėti į gyvenimą ). Robertas T. KIJOSAKIS ir Šeron L. LECHTER ” Du Tėčiai – turtingas ir vargšas”.
O mūsų švietimo sistema yra senai pasenusi ir jau nebetinkama šiuolaikiniam jaunimui. Bet čia ne mokytojai kalti o visa švietimo sistema. Nes tokių dalykų, kurių reikia išmokti mokykloje, esami mokytojai negali išmokyti, nes ir Jų niekas to menokė. Manau, kad šiuolaikinės visuomenės dėka ir verslininkų iniciatyva reikia mokyti jaunimą. Reikia, kad tie kurie pakeitė savo mastyma, mkytu kitus kaip pasikeisti ir kaip prisitaiyti prie šiuolaikinio pasaulio. O istorijos apie meną ir pasaulinius karus galime pasimokyti skaitydami Google.
Labai protingi jaunos merginos žodžiai. Bet tokia realybė – gyventi neišmokys ne tik mokykla, bet ir joks universitetas. Kiekviena nauja patirtis tai kaip plastikiniai maišeliai gali išmesti ir vėl pirkti, arba išsaugoti ir pasisėmus praktikos naudoti dar kartą.