Pavasaris prasideda, gėlės žydi, tačiau ne visi anykštėnai elgiasi sąmoningai.
Anykštėnė Loreta Nausėdaitė apgailestauja, kad šiemet žydinčių šilagėlių aplankymas paliko slogų įspūdį. „Esu nuliūdusi ir supykusi…. Man jau savotiška tradicija tapo, kai pavasariui įpusėjus einu gerėtis pačiame Anykščių centre esančia Vėjalandžių šilagėlių (Pulsatilla patens) buveine, kurią kadaise su bičiuliais atlaisvinome nuo krūmų, šiukšlių. Ir pirmą kart po beveik 8 metų verkė širdis,* užplūdo pyktis radus ištisus jų kelmelius išskintus…Ar tikrai iš nežinojimo skynė? Juk aiškiai matosi stendelis, kuriame Anykščių naujų vėjų bendruomenė surašius, kad šios pūkuotos gražuolės yra nykstančios ir labai saugomos! Deja… sąmoningumo turime ne visi”, – rašo L. Nausėdaitė.
Gal išsikasė ir namie pasisodino,o jei tik nuskynė,nieko tokio kitąmet vėl sužydės
ŠTAI DĖL KO NEGALIMA JŲ SKINTI!
Vėjalandė šilagėlė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Tai saugoma pažeidžiama rūšis. Taip pat ji įrašyta į Europos sąjungos Buveinių direktyvos II-ąjį priedą. Tai reiškia, kad ši rūšis saugoma ir tarptautiniu mastu.
Vėjalandės šilagėlės dauginasi sėklomis. Žiedus, vabzdžius viliojančius ryškiai geltonais kuokeliais apdulkina vabzdžiai, daugiausia kamanės. Augalai kryžmadulkiai, todėl pavieniui augančios vėjalandės sėklų neužmezga. Peržydėjus, subrandintas sėklas tolyn nuneša vėjas. Nusileidusios ant žemės, sėklos pačios įsirausia į žemę, nes, sugerdamas drėgmę, sukasi vaisiaus snapelis.
Nors atskiri augalai, esant tinkamoms sąlygoms, gali išgyventi dešimtis metų, bet vėjalandės šilagėlės silpnai konkurencingos ir, pasikeitus aplinkai, deja, išnyksta. Šioms pūkuotoms gražuolėms reikia tiek ir ne itin rūgštaus smėlio dirvožemio, tiek ir atviros saulėtos vietos. Vėjalandės šilagėlės pirmiausia nyksta dėl to, kad yra labai jautrios aplinkos pokyčiams, dėl buveinių būklės blogėjimo; vėjalandes šilagėles tiesiogiai naikina žmonės, skindami žiedus ir išsikasdami augalus.
Gal iššalo ši žiema buvo labai šalta ,tai kutamiet ataugs šaknis visvien liko