2018 m. gruodžio 3 dieną, Anykščių ligoninėje direktoriumi dirbti pradėjo Audrius Vasiliauskas. 51-erių gydytojas, atliekantis instrumentinius tyrimus – endoskopijas, turi bendrosios praktikos gydytojo licenciją, apsigynęs gastroenterologijos doktoratą, vystė ne tik klinikinį, bet ir mokslinį darbą pagal specialybę universitete. Beje, A. Vasiliausko tėvai taip pat gydytojai: mama Danguolė – gydytoja reabilitologė, akupunktūros pradininkė Lietuvoje, tėtis Juozas – provizorius, žolininkas. Šeima drauge yra išleidusi net kelias knygas.

Apie tai, kas paskatino vilnietį gydytoją, mokslininką imtis administracinio darbo ir kaip prabėgo pirmieji darbo metai Anykščių ligoninės direktoriaus pareigose, kalbamės su A. Vasiliausku.

– Jūs praktikuojantis gydytojas, dirbantis mokslinį darbą. Kas Jus atviliojo į Anykščius?

– Mokslo duoną krimtau 14 metų, skaičiuojant nuo pradžios. Šiandien mokslas tapo labai komercializuotas. Pats turi pasirūpinti finansavimu, išmanyti viešųjų pirkimų sistemą. Tarkim, ką nors sugalvojus ir norint gauti vieną ar kitą tam būtiną reagentą, gali praeiti ir pusmetis, ir metai. Per tą laiką užsienyje kažkas tai padaro žymiai greičiau ir tavo darbas tampa nebeaktualus. Biurokratinis aparatas neleidžia efektyviai dirbti. Visa tai sukelia tam tikrą nusivylimą.

Vienas kolega patarė pabandyti dalyvauti konkurse ligoninės direktoriaus vietai užimti. Tiesa, sėkmės nelabai tikėjausi, nes tokie konkursai dažniausiai būna formalūs. Turiu giminių Anykščiuose. Šiandien Anykščiuose matau didesnius gyvenimo privalumus nei Vilniuje. Ramybė, nėra logistikos problemų. Kur besugalvotum, visur netoli važiuoti.

Kas dėl administracinio darbo, jaučiau, kad tam turiu pakankamai potencijos. Nesu tas vadovas, kuris vadovaujasi įsakomuoju – emociniu režimu. Noriu vadovauti kolektyvui per suvokimą, kad visi ateinam į darbą, kurį turim padaryti, kad įstaiga normaliai veiktų. Stengiuosi organizuoti darbą taip, kad visi būtų patenkinti.

– Ar turėjote administracinio darbo patirties?

– Penkerius metus dirbau Vilniuje pavaduojančiu direktoriumi ir pavaduotoju gydymo reikalams privačioje poliklinikoje UAB „Euro Era“.

– Prieš dalyvaudamas konkurse užimti Anykščių ligoninės vadovo vietą, ar buvote susipažinęs su jos problemomis?

– Žinojau tik tiek, kiek buvo spaudoje. Paskaičiau atsiliepimus. Pasiklausinėjau giminaičių anykštėnų.

– Paprastai žmogus, ateidamas dirbti į naują vietą, kažkaip įsivaizduoja tą aplinką ir būsimas problemas. Ar realybė atitiko Jūsų įsivaizduotą padėtį?

– Tiesą sakant, kažkokio išankstinio vaizdo nemėgstu kurtis, tad ir šiuo atveju nekūriau. Realybė retai atitinka mūsų vaizdinius. Iš spaudos susidariau įspūdį, kad ligoninės kolektyve komplikuotas mikroklimatas. Stengiausi vadovauti kitokiu metodu, remdamasis savo gyvenimo vertybėmis. Praėjus metams matau, kad greičiausia buvo per daug tos liberalios demokratijos. Pagal statistiką 80 procentų darbuotojų išmano savo darbą ir jį puikiai atlieka. Įstaiga normaliai funkcionuoja. Kita dalis “pagauna” laisvesnę atmosferą ir pradeda ją kitaip išnaudoti.

Iš kitos pusės, nesitikėjau tokios didelės savivaldybės įtakos. Pagal ligoninės įstatus direktoriui tenka visa atsakomybė, tiek finansinė, tiek organizacinė, tiek gydomojo proceso. Dabar kartais išeina, kad turėdamas paskaičiavimus ir žinodamas sveikatos sistemos tendencijas kažką planuoji. Deja, mano ir savivaldybės požiūris ne visada sutampa. Tenka ieškoti kompromisų.

– Rajono tarybos posėdyje sakėte pradėsiantis darbą nuo audito. Kokie jo rezultatai?

– Kuomet pradėjau dirbti, auditas jau buvo prasidėjęs dar esant praėjusios kadencijos rajono tarybai. Surasta smulkių organizacinių neatitikimų. Kokių nors kritinių problemų nebuvo nustatyta.

– Didžioji gydytojų dalis yra pakankamai garbaus amžiaus. Vyresni žmonės sunkiai priima naujoves. Kaip Jus priėmė ligoninės kolektyvas?

– Be abejo, kolektyvas priėmė atsargiai. Stengiausi daugiau klausytis, stebėti ir nepriiminėti kardinalių sprendimų. Vieneri metai – per mažas laiko tarpas, kad galėčiau viską teisingai vertinti. Pavaduotoja gydytoja Virginija Pažėrienė, dirbanti 40 metų, yra didelis autoritetas, kurios nuomonė priimant įvairius sprendimus man labai svarbi, tad su ja nuolatos tariamės.

– Ką pakeitėte ligoninės darbe per pirmuosius savo darbo metus?

– Kažkiek pareguliavau finansinius srautus. Kai kur pavyko pataupyti. Nebekompensuojam personalo išlaidų atvykimui į darbą ir namo. Dideliuose miestuose niekas transporto išlaidų neapmoka, nors tenka vykti ne ką mažesniais atstumais. Be abejo, tai ne visiems patiko. Palikom kompensaciją tik iš toliau atvykstantiems gydytojams.

Anykščių ligoninėje, kaip nedaugelyje kitų gydymo įstaigų, dar naudojam medvilninę patalynę. Kadangi skalbimo paslaugos labai brangsta, tai priėmimo skyriuje pradedame naudoti vienkartinę.

Pavyko į priėmimo skyrių prisivilioti tris jaunus gydytojus rezidentus. Be jų nebegalėtume užtikrinti normalaus darbo visas 24 valandas. Įkalbėjau sugrįžti kardiologę. Dirbs jaunas gydytojas urologas iš Utenos ligoninės. Turim kraujagyslių chirurgą. Tačiau čia iškilo problemų. Prieš metus ši paslauga buvo tiekiama, vėliau jos atsisakyta. Ją atnaujinus, ligonių kasos nebeapmoka. Teikėme paraišką kitiems metams. Tikiuosi, kad šios labai reikalingos specialybės gydytoją turėsime. Taip pat, be atvažiuojančio daktaro, dar įdarbinom per atstumą dirbantį gydytoją radiologą, kuris, esant skubiam reikalui, konsultuoja kompiuteriniu tomografu atliktus tyrimus.

– Pavasarį Sveikatos apsaugos ministerija skyrė 200 000 eurų naujam rentgeno aparatui įsigyti. Ar turėsime naują rentgeną?

– Naujas aparatas, be jokios abejonės, reikalingas. Tai ir galimybės platesnės, geresnė raiška, mažesnė jonizuojančios radiacijos dozė. Pirkimo procesas buvo paliktas savivaldybei, viešųjų pirkimų komisijai. Aš negaliu jų paspausti, nes tai aukščiau stovinti organizacija. Įvairios firmos siūlė savo paslaugas. Mero patarėjas, buvęs ligoninės vadovas Dalis Vaiginas, pasinaudodamas savo patirtimi, galėjo prisidėti prie šio proceso įgyvendinimo, juolab kad supranta naujo aparato būtinumą. Neįsivaizduoju, kaip nesugebėta įsisavinti valstybės skiriamų pinigų.

Vykdant viešuosius pirkimus, savivaldybė prašė deleguoti du narius į viešųjų pirkimų komisiją. Delegavau save ir pavaduotoją ūkio reikalams. Paskutinę minutę atėjo raštas, kad mes netinkami. Tada delegavom rentgenologę daktarę G. Pukenienę ir viešųjų ryšių specialistę. Buvau savotiškai atitrauktas nuo šio proceso. Manau, savivaldybė per daug atsainiai pažiūrėjo į sprendžiamuosius motyvus.

Be to, dar ir pati ministerija įvėlė klaidą, kuri visoms gydymo įstaigoms atėmė galimybę bene pusę metų vykdyti konkursą. Specialiuose reikalavimuose buvo įrašyta „…rentgenoskopija, rentgenografija…“ (per kablelį). Kablelis suprastas kaip „ir“. Tokiu atveju privaloma pirkti aparatą, atliekantį abi funkcijas. Tik ištaisius nesusipratimą atsirado galimybė pirkti aparatą, atliekantį vieną funkciją. Na, o mums teks dirbti su senu aparatu, kol šis suges.

– Gal savivaldybėje turint „savą“ žmogų, mero patarėją, lengviau sprendžiami kai kurie klausimai?

– Gaila, bet palaikymo tikrai nesulaukiu.

– Pokalbio pabaigai tradicinis klausimas. Kokią matote ligoninės ateitį?

– Kalbant apie ateitį, tai net Sveikatos apsaugos ministerija turi planų. Ateina europinės lėšos steigti geriatrijos stacionarus rajonuose. (Geriatrija yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie serga keliomis ligomis, aktyvus gydymas). Kyla problemų su tokio skyriaus išlaikymu. Reikia turėti gydytoją su geriatro licencija. Bet pernai jų paruošta iš viso tik 10. Manau, artimiausiu laiku tai nerealu.

Šiuolaikinės sveikatos sistemos evoliucijos laikais labai norėtųsi išlaikyti chirurgiją. Tačiau bijau, kad gali sumažėti apimtys. Pagal dabar esančią tvarką, esant sudėtingai traumai, turi skambinti į Panevėžį. Atvažiuoja greitoji, pasiima ligonį. Automatiškai sumažinamos traumatologinės chirurgijos apimtys.

Gaila, prieš keletą metų praleistos galimybės atlikti sąnarių protezavimo paslaugas. Yra chirurgų, galinčių tai daryti. Unikalu, kad vietoje yra reabilitacija. Operavęs gydytojas turi galimybę stebėti ligonį, esant reikalui pakoreguoti reabilitacijos procesą. Taip pat savivaldybė dvejus metus skyrė pinigus sąnarių protezams įsigyti. Deja, grįžti prie to praktiškai vargu ar įmanoma.

Šiandieninė situacija sveikatos apsaugos sistemoje verčia ieškoti pelningiausių paslaugų sričių. Kaip bebūtų apmaudu, viskas susiveda ne į ligonį, o į lėšų paieškas. Tai terapinė sritis, ambulatorinės paslaugos, slauga.

– Pirmadieniais važinėjate į Vilnių nenorėdamas nutraukti savo, kaip gydytojo, profesinės veiklos. Gal ateityje daugiau dėmesio skirsite ir Anykščiams?

– Kad nereikėtų važinėti į Vilnių, parašiau savivaldybei prašymą tęsti gydytojo praktinį darbą Anykščiuose. Visą laiką atlikinėjau endoskopinius tyrimus. Įsisavinau echoskopiją.

Neatimdamas esamo daktarų krūvio, norėčiau tęsti gastroskopijos, kolonoskopijos, pilvo srities ultragarsinius tyrimus. Turiu šeimos gydytojo licenciją, taip pat norėčiau kažkiek įsijungti į darbą slaugos skyriuje drauge su daktare V. Pažėriene.

Pasibaigus pokalbiui mąsčiau, kas geriau anykštėnams – griežtas ligoninės administratorius ir truputį gydytojas, ar atvirkščiai – geras gydytojas ir truputį administratorius. Manau, laikas parodys.

Kalbėjosi Algimantas GUDELIS

„Šilelis” Nr. 51 (1220), 2019-12-21