Signataras Audrius Butkevičius įvertino ir aprašė susitikimą su anykštėnais, tuo pačiu pažerdamas negirdėtų detalių. Publikuojame.

Valkiojuosi po Lietuvą! Va buvau mano širdžiai brangioje Aukštaitijoje, „koncertavau” kovo 11 proga Anykščiuose, kur vis dar yra gyvų mano pacientų likusių. Keista, sakysit! Va ir aš neatsistebiu, bet tai gyva tiesa.

Ir nieko jūs nesuprasite, jeigu 1980 tujų pabaigoje neturėjote laimės gyventi Viešintose, kur paežerėje, apsupta girių veikė mano ambulatorija.

Ir jauni daktarai nesupras to jausmo, kurį patiria šiltoje lovoje gulintis jaunas „daktariokas”, kai per miegus išgirsta grikšint į sniegą roges, prunkščiant seną kumelę… Taip, aš ko gero, buvau vienas iš paskutiniųjų Lietuvoje važinėjęs naktį rogėmis pas tolimus pacientus, nes mano ambulatorija turėjo vienaakę kumelę ir seną važnyčiotoją, kuris speiguotą naktį „savo daktariukui” ant pečiaus sušildytus kailinius užmesdavo ir tikros aukštaiškos gurkšniu pamylėdavo. Geri Tai buvo laikai ir žiemos panašios į šią mūsų pergyventą ir mano didžiulė įrankinė dėžė, kurioje vežiojausi „viską ko reikia” kad nesiųsti ūkininko ar ūkininkės į ligoninę „dėl mažmožio” daug kam įsiminė.

Bet daugiausiai kalbėjomės apie Sąjūdį. Ką padarėm gerai, o ką prastai ar ko visai nepadarėm. Mačiau senus draugus, raukšlėtais veidais bet jaunyste spindinčiomis akimis. Mačiau jaunus vaikinus ir gražuoles aukštaites į susitikimą atėjusius ( manau mero Kęstučio Tubio paskatintas), nes koks gi velnias neštų jaunas mergas senų diedų klausyti. Taigi gerai buvo! Visiems ačiū, kurie atėjote, o visi kurie paskaitėte, pavydėkite!

Audrius Butkevičius