Saulėtą spalio 11-osos rytą gausi Anykščių senjorų grupė susirinko vykti į seniai užplanuotą kelionę po kaimyninį Rokiškio rajoną.

Pirmas sustojimas – Salų miestelis – bažnytėlė ir dvaro rūmai.  Jauki medinė bažnytėlė, kuri pirmą kartą minima 1771 m., kai Salų dvarą valdė Kristupas Morikonis, o pagal architekto Georgo Vernerio projektą, nauja dabartinė bažnyčia pastatyta 1887–1888 m., statybą parėmė grafienė Marija Tyzenhauzaitė -Pšezdzieckienė.

Anykščių senjorų 42 žmonių grupė aplankė ir nuostabius Salų dvaro rūmus,  kur ekskursija trūko gerą valandą. Baigiamos atrestauruoti didžiulės Salų dvaro erdvės anykštėnus nuteikė mistiškai. Ekskursijos vadovė pasakojo, kad Rokiškio rajone esantis Salų miestelis – vienas iš įdomiausių Lietuvoje.

„Pirma, jis unikalus savo geografine padėtimi, nes yra įsikūręs Dviragio ežero saloje, kurią su krantu jungia tiltai ir kelio pylimas. Antra, pažvelgus iš paukščio skrydžio, aiškiai matyti, kad šio miestelio kontūrai atkartoja Lietuvos žemėlapio kontūrus. Ne veltui Lietuvos kaimo turizmo asociacija šiemet įtraukė Salas į sąrašą objektų, rekomenduojamų aplankyti visiems, keliaujantiems po gimtąjį kraštą, – pasakojo vadovė ir, aprodydama anykštėnams rūmų kambarius,  tęsė pasakojimą apie dvaro istoriją.  – Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams  Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus. Tiesa, patys čia nerezidavo, atvažiuodavo tik medžioti, mat aplinkiniuose miškuose buvo daug žvėrių ir netgi gyveno meškos, kurios, anot pasakojimų, dar saugojo ir dvarą. Dabar meškų nėra, bet salą pamėgę žalčiai, o jos tylą kartas nuo karto sutrikdo ypatingai baubiantis paukštis baublys. Kas jį girdėjo, žino, kad giesme ar čiulbėjimu tai pavadinti būtų tikrai sunku.

Kaip dvaras atitenka Marikoniams yra dvi istorijos. Viena siejama su Bonos Sforcos, kunigaikštytės iš Milano, santuoka su  Žygimantu Senuoju, kuriam tuo metu buvo jau 51- eri. Taigi, kai Bona Sforca Lenkiją nusprendė pasiekti laivais, o ne karietomis, sakydama, kad tai stipraus midaus ir miškų kraštas, į jos renkamą palydos svitą pateko ir Marikoniai. Po kurio laiko šeimininkai keičiasi, bet Marikoniai tarp šeimininkų būna tris  kartus“.

Iš Salų autobusas su senjorais atvyko į Rokiškio dvarą. Bene didžiausią įspūdį paliko Liongino Šepkos medinių skulptūrų muziejus. Čia buvo vienos ant kitų sukrautos nuostabiausios, nepaprastai originalios ir išraiškingos skulptūros, paukščiai, giedantys medžių šakose, ornamentuotos lentos su puikiai įkomponuotais tekstais. Iš karto į akį krito be galo organiškas monumentalių skulptūrinių formų ir turtingos ornamentikos ryšys

Po ekskursijos po dvarą, anykštėnai buvo pakviesti dalyvauti edukacinėje – degustacinėje programoje „Sūrio kelias“. Jos metu ekskursijos vadovė papasakojo apie senovinius pieno produktų gaminimo būdus, etnografinius pieno rauginimo, sviesto mušimo ir kitokius indus, bei prie šventiškai papuošto stalo senjorai ragavo sūrius, gaminamus AB „Rokiškio sūris“.

Dar anykštėnai aplankė Rokiškio ir Kamajų bažnyčias, sužinojo kunigo Antano Strazdo gyvenimo istoriją.

Grįždami namo anykštėnai diskutavo, kad per vieną dieną sužinojo tiek naujo, jog reikės nemažai laiko, kad viskas „susigulėtų“…

Ši kelionė buvo finansuojama Anykščių rajono savivaldybės lėšomis iš projekto „Aktyvūs senjorai – sveiki senjorai kūnu ir siela“.

Dalina RUPINSKIENĖ

Užsak. Nr. 2638