Naujienas TV ekranuose iš Anykščių miesto per rinkimus stebėję žiūrovai teiraujasi, kas tie talismanai pastoviai šmėžavę priešais kameras per vykdytas gyventojų apklausas.
Neaišku, ar dėl įgudusios TV operatoriaus akies fiksuoti tai, kas sukelia vienokias ar kitokias asociacijas, ar dėl pačių „vietos įžymybių“ aktyvumo žurnalistai dažniausiai kalbino būtent juos.
Pasak kai kurių žiūrovų, daug įdomiau buvo stebėti krašto gyventojus, nei jų klausytis. Mat ką jie kalbėjo, beveik niekas neįstengė prisiminti.
„Tiesiog negalėjau patikėti. Gatvėmis vaikšto ir žurnalistams kalba vien tik garbaus amžiaus arba be dantų, iš pažiūros, mėgstantys išgerti. Negi provincijoje nebėra jaunimo ar darbus turinčių, žmonių?“, – vienoje sostinėje veikiančioje įmonėje žinias aptarinėjančių kolegų teiravosi aiškiai politika nesidomintis vyras.
Iš tiesų, tiek per ką tik įvykusį išankstinių rinkimų pirmąjį turą, tiek ir anksčiau anykštėnai iš nacionalinių TV ekranų dažniausiai atpažįsta Antanėliu šaukiamą vyrą. Panašu, jog atvykus žurnalistams, jis tiesiog nori pabendrauti.
Kita vietos „įžymybė“ – viename iš prekybos centrų pastoviai pagalbos prašantis Arūnas. Jis po šiai dienai gyvena priešais buvusį „Spartako“ fabriką esančiame apleistame nešildomame name, kuriame ir peržiemojo. Pasak benamio, socialiniai darbuotojai su juo bendravo maždaug prieš metus.
„Džiaugiuosi, kad bent kiek atšilo. Pagerėjo sveikata. Tuo metu, kai ligoninės nenaudojamame pastate mirė mano pažįstamas ir mane buvo kažkas užpuolęs, bet dabar jau nieko“, – sakė nuo ryto iki vakaro šalia prekybos centro laiką leidžiantis Arūnas.
Anykščiuose gyventojų, kurie gali būti priskiriami benamių kategorijai, yra iki dešimties. Tačiau būtent jie labiausiai ir krenta į akis ypač atvykstantiems iš kitų šalies regionų.
{mosloadposition trade}
