„Ar tikrai paaugliai neskaito?“ – tokį klausimą šį savaitgalį Vilniaus knygų mugėje ruošiasi kelti paaugliams ir jaunimui rašantys autoriai, literatūros kritikai bei ekspertai. Diskusijoje bus apžvelgtas tradicinis, septintasis Paauglių literatūros konkursas ir pristatytos jau išleistos konkurso nugalėtos Agnesos Kenešytės-Gricės ir konkurso nominantės Monikos Mikėnaitės knygos.
Paauglių ir jaunimo literatūros konkursas praėjusiais metais sulaukė 17 rankraščių. Svarbiausia jo užduotis – paskatinti lietuvių autorius kurti paaugliams ir jaunimui. Ekspertų komisija vertino meninę teksto raišką, teksto aktualumą jaunam skaitytojui, psichologinį siužeto pagrįstumą, edukacinę vertę. Diskusijoje Vilniaus knygų mugėje bus aptartos paauglių literatūros tendencijos ir iššūkiai. „Vaikų ir jaunimo literatūra yra stiprus ir galingas pamatas, kurį turėtume pakloti ugdydami savo vaikus. Ir tai – mūsų, suaugusiųjų, užduotis“, – įsitikinusi Paauglių literatūros konkursą organizavusios leidyklos „Alma littera“ vadovė Dovilė Zaidė.
Vilniaus knygų mugėje rašytojai pakviesti savo rankraščius teikti 2022-ųjų Paauglių literatūros konkursui, kūriniai laukiami iki kovo 3 dienos. Konkurso nuostatus galima rasti leidyklos „Alma littera“ interneto puslapyje.
Konkurso nominantės, tinklaraščio jaunimui „Kitty Writer“ autorės, kaunietės rašytojos M. Mikėnaitės knygoje „Atsikovoti gyvenimą“ skamba mitologijos, meilės ir mirties temos. Tai – išskirtinis, įtempto siužeto kūrinys apie žaidimą tarp gyvenimo ir mirties. „Kaip gyventi toliau, jei žinai, kad tau liko tik trylika dienų?“ – klausia knygos autorė, meistriškai net kelias realybes supynusi į mistinį, gotinį pasakojimą.
„Paauglių ir jaunimo literatūros konkursas rašantiesiems yra gera proga išmėginti save ir rašomas istorijas, – neabejoja Monika ir prisipažįsta, kad knygos istorija – ne iš piršto laužta. – Ir realybėje, ir literatūroje mirtis traukia dėmesį, būtent ji mus priverčia susimąstyti apie pradžias, pabaigas, klaidas, galimybes, norus ir mylimuosius. Mirtis yra tai, ko neišvengsime, tai, kas padeda galutinį tašką. Nežinomybė, kas laukia paskui, baugina ir žadina vaizduotę.
Nors žinome, kad mirtis gali mus aplankyti bet kada, todėl turėtumėme trokštamų dalykų nenustumti į ateitį, dažnai tai pamirštame paikai galvodami, kad mirtis mus išsives tik žiloje senatvėje. Tad apie mirtį dažniausiai susimąstome tik tada, kai susiduriame su ja akis į akį. Atsidūrę šioje akistatoje, viską permąstome ir bet kokia kaina stengiamės įsitverti į gyvenimą, kartais nė nesusimąstydami, kodėl mums svarbu sulaukti tos kitos dienos. Tada dažnai prasideda sąrašo kūrimas; aš nepadariau to ir ano, aš per jaunas mirti ir pan. Būtent dėl viso šito norėčiau, kad skaitytojas susimąstytų dabar, koks jo gyvenimo tikslas, ar jis daro tai, ką nori daryti šiandien, nes rytojus paprasčiausiai jiems gali neateiti.“
Monika sako, kad jos knygą gali skaityti ne tik paaugliai, ji gali tapti vertinga pažinties su paauglių jausmų pasauliu istorija: „Suaugusieji, paėmę mano istoriją, bus skatinami susimąstyti apie savo gyvenimą ir drauge su veikėja atsakyti į klausimą, ko nori jų širdys? Ar tai, kaip jie gyvena šiandien, yra tai, ko jie nori, ko jiems reikia?
2021 metų konkurso nominante Monika tapo ir knygą išleido pataisiusi prieš metus konkursui siųstą savo rankraštį. 2021 metų konkursui ji buvo atsiuntusi juos du.
Paauglių konkurso nugalėtoja, nuo vaikystės fantastines knygas mėgusi, Palangoje gyvenanti Agnesa Kenešytė-Gricė savo kūrinio „Sulaukti aušros“skaitytojus kviečia susipažinti su jai artima baltų tikėjimo samprata ir pamąstyti apie žmogaus laisvę kurti savo likimą. Konkurso komisija Agnesai skyrė pirmąją vietą, galimybę išleisti savo knygą ir 2 900 eurų premiją.
„Ar kūrinys pavyko, sužinosiu tik tada, kai knyga pateks į skaitytojų rankas, – sako ji ir priduria tokio įvertinimo nesitikėjusi. – Visuomet svajojau išleisti knygą, bet tai atrodė taip tolima. Patvirtinimas, kad sugebu sukurti dėmesio vertą kūrinį, neabejotinai skatina kurti toliau. Rašymas yra dalis manęs, nepajėgčiau jo atsisakyti“, – ji teigia.
A. Kenešytės-Gricės debiutas buvo įvertintas ne tik konkurso organizatorių, jos knyga pateko į Jurgos Ivanauskaitės premijos nominantų sąrašą. „Neapsiverčia liežuvis savęs vadinti rašytoja, nors apie tai svajojau daugiau nei pusę savo gyvenimo. Nors, kalbant atvirai, labiausiai laukiu jaunųjų skaitytojų įvertinimo ir komentarų. Juk knyga skirta paaugliams, o ne literatūros profesionalams“, – sako jaunoji rašytoja.
Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojų knygas išleido leidykla „Alma littera“. Nugalėtoją A. Kenešytę-Gricę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Praėjusiais metais laimėjote Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Šiandien savo knygą jau laikote rankose. Kokie buvo tie keli mėnesiai nuo laimėjimo iki knygos išleidimo? Gal jau rašote naują knygą?
Kai sužinojau, kad konkursą laimėjo mano kūrinys, ištiko lengvas šokas. Nesitikėjau. O gal tiesiog netikėjau savo jėgomis. Iškart po to, kai paskelbė konkurso rezultatus, prasidėjo darbas, pamačiau, kaip iš tikrųjų gimsta knyga. Tai buvo neįkainojama patirtis. Skaičiavau dienas, kada pagaliau rankose laikysiu savo kūdikį. Džiaugiuosi, kad entuziazmas neišblėso, kad tęsiu kūrybinius darbus.
Pasakojote, kad knygos „Sulaukti aušros“ istorija gimė dar mokyklos suole. Kas paskatino jus rašyti?
Mūsų šeimoje buvo daug skaitoma, o mama pradinėse klasėse itin rūpinosi mano raštingumu. Be to, nebuvo išmaniųjų telefonų ar kompiuterių, todėl reikėjo kažkur nukreipti savo kūrybinę energiją ir fantaziją. Taip natūraliai atradau rašymą.
Sakėte, kad užbaigti knygą reikėjo laiko. Ar jums visada užtenka užsispyrimo padaryti, ką pradedate?
Man niekada neužtenka užsispyrimo baigti, ką pradedu. Tai – viena didžiausių mano ydų (su kuria po truputį mėginu susidoroti). Ne ką geresnė silpnybė yra viską atidėti paskutinei minutei. Vis dėlto nesugebėjimas anksčiau užbaigti kūrinį jam išėjo į naudą. Dabar knyga geresnė nei būtų buvusi prieš penkerius metus.
Be abejo, skaitytojas dažnai tapatina romano herojaus ir rašytojo išgyvenimus. Ar knygoje atsidūrė jūsų asmeninės patirtys?
Turbūt tai – klaidingas skaitytojo požiūris. Manau, rašytojas turėtų sugebėti į vieną nesulieti savęs ir veikėjo. Nors kartais tai – neišvengiama. Kas sieja mane ir knygos heroję Godą? Mes abi – šiek tiek atskalūnės. Ir abi lankėme tinklinį.
Kokia buvo jūsų paauglystė? Kaip ją išgyvenote, su kokiomis problemomis susidūrėte? Kas padėjo atsilaikyti prieš didįjį hormonų šėlsmą?
Paauglystėje kaip ir visi bendraamžiai maniau, kad mano problemos yra svarbiausios ir manęs niekas nesupranta. Iš tikrųjų nebuvo taip jau blogai… Kai galvoju apie tuos metus, atmintyje išryškėja vasarų momentai. Jūros paplūdimys, išvykos dviračiais, tinklinis iki sutemų. Turbūt, kai gyveni kurorte, negali būti kitaip.
Suprantama, kartos skiriasi, tačiau svarbiausios problemos lieka tos pačios. Dabar gyvenimo tempas dar greitesnis, o socialinės medijos suvalgo didžiąją laisvo laiko dalį. Tačiau jauni žmonės vis dar išgyvena dėl santykių su šeima ir draugais, vis dar ieško savo tapatybės ir vis dar pirmą kartą įsimyli.
Vaikystėje mėgote skaityti fantastines knygas. Ar turite savo knygą favoritę?
Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad mane pakerėjo „Haris Poteris“ ir „Žiedų valdovas“, bet pirmoji perskaityta fantastinių knygų serija buvo Lene Kaaberbol „Dina, gėdytojos duktė“. Pamenu, dar sujaudino Dorotos Terakowskos „Ten, kur krenta angelai“. Tos knygos, matyt, manyje įjungė fantaziją ir kūrybą stimuliuojantį mygtuką.
Neskaitydavote siaubingų lietuvių stebuklinių pasakų?
Lietuvių pasakų, padavimų ir sakmių teko skaityti, nes šių knygų vis atsirasdavo namų aplinkoje. Jos iš tikrųjų žiaurios, bet tai supratau tik suaugusi.
Jūsų knygoje veikia lietuvių dievai ir deivės. Iš kur sėmėtės žinių apie jas? Apie Magylą, Giltinę ir Laimą. Jų aprašymai, beje, itin vaizdingi: „Mirties deivė Giltinė būdavo vaizduojama kaip juodai arba baltai vilkinti senė su ilgu nuodingu liežuviu. Žmonės tikėjo, kad nuodų ji gauna iš žemėje palaidotų lavonų. Šiurpu! Knygoje radau paminėtą ir Magylą. Buvo manoma, kad ji – pykčio dievaitė ir Giltinės tarnaitė. Žudanti ir kankinanti kaip budelis. Laimą kartais vadindavo Giltinės seserimi, bet anoji – ne tokia kraupi, na, nebent jai būdavo aukojamos vištos, užmuštos samčiu.“
Lietuvių mitologija yra paranki rašytojams, nes šaltinių apie ją nėra labai daug, o informacija gali kardinaliai keistis. Tad lieka daug erdvės interpretacijai. Aš pati peržiūrėjau Marijos Gimbutienės ir Pranės Dundulienės veikalus, kai ką pritaikiau savo knygai, o kitką atidaviau savo fantazijai.
Knygos herojės sapnuose vyksta daugybė įdomių dalykų. Ką jums reiškia sapnai? Ar tai vieta, kur galima pabėgti nuo kasdienybės, o gal galimybė pažvelgti į ateitį?
Sapnai yra fantastiškas dalykas! Kartais jie tokie ryškūs ir tikroviški, kad, rodos, naktį gyveni kitą gyvenimą. Kažkada smalsaudama užmesdavau akį į sapnininką, bet per daug netikėjau pranašavimais. Gal dėl to, kad mano sapnai nepaklūsta logikai ir juose vyksta visiškas chaosėlis. Man liūdna, kai žmonės sako, kad nieko nesapnuoja arba ryte nieko neprisimena. Naktis man – galimybė nuveikti kažką tikrai įspūdingo, o ne tik miegoti.
Netikiu, kad žmogaus likimas iš anksto nulemtas. Kokia tada prasmė gyventi? Stengtis? Juk nėra smagu galvoti, kad aukštesnės jėgos tave lyg marionetę tampo už virvelių. Nors man patinka ezoterika, manau, kad būrėjos yra tiesiog labai puikios psichologės.
Jūsų knygoje labai aiškus Šio ir Ano pasaulio susidūrimas. Ar realybėje jaučiate, kad Anas pasaulis egzistuoja?
Tikiu, o gal noriu tikėti, kad yra kažkas daugiau, nei mes gebame matyti ar pajusti. Paraleliniai pasauliai, neištirtos jėgos ar nepažįstami sutvėrimai. Nereikia būti egoistais ir manyti, kad be mūsų daugiau nieko nėra.
Jūsų laumės turi milžiniškas auksines akis. Iš kur žinote, kad jos – auksinės?
Tik pagalvokite, kaip efektingai tai turėtų atrodyti! Rašydama visuomet stengiuosi įsivaizduoti, kaip istorija atrodytų, tarkime, kino ekrane. Man atrodo, kad laumių įvaizdis kūrinyje yra vienas įsimintiniausių.
Savo istorijoje mėginate aiškintis bažnyčios ir pagonybės santykį. Kuris jums pačiai yra artimesnis, jei, žinoma, galiu šito klausti?
Žmonėms svarbu kuo nors tikėti ir kiekvienas randa sau artimą religiją ar mokymą. Aš pati nepraktikuoju nei krikščionybės, nei pagonybės, tačiau tikiu Visatos energija.
Kunigo patarimas knygos herojei bažnyčioje nuskamba labai šiuolaikiškai: pamėgink pajausti, ką galėtum padaryti toms sieloms. Ar dažnai pati pasikliaujate jausmais?
Neįmanoma visuomet pasikliauti vien logika. Tada pasaulis taptų itin pilkas. Greičiausiai nepakliūtume į keistas, nepatogias situacijas, neįsiveltume į netikėtus nuotykius, nepadėtume tiems, kam tuo metu reikia pagalbos. Tad aš ir pasikliauju jausmais, stebėdama, kur tai mane nuves.
Iš kur atsirado gana liūdna „Sulaukti aušros“ istorija? Mamos ir dukros ryšys yra ypatingas, ar nebuvo skausminga jį nagrinėti?
Idėjos tiesiog dingteli galvoje, tada jas apdoroji, išgrynini ir pritaikai savo istorijai. Kūrinyje norėjosi kažko daugiau nei vien mitologinio pasaulio problemos, todėl nusprendžiau įpinti papildomų siužeto linijų. Godos ir jos motinos santykis tikrai sudėtingas, tačiau rašyti apie jį man nebuvo sunku, gal todėl, kad mano pačios ryšys su mama yra labai šiltas ir artimas.
Kaip manote, kodėl taip sunku su kitais dalytis savo baimėmis?
Bijai, vadinasi, esi silpnas. Pasidalysi savo baime, parodysi kitam, kad esi menkas, – šis įsitikinimas vis dar gajus. Niekas kitų akyse nenori atrodyti silpnas, todėl visas baimes pasilieka sau. O juk iš tikrųjų tie, kurie sugeba dalytis savo baimėmis, yra drąsesni už tuos, kurie vaidina esantys bebaimiai.
Knygoje yra tokia frazė: „Gyvenime tokių momentų pasitaiko retai. Momentų, kai prarandi sveiką protą, ir kažin kokia nepaaiškinama jėga priima sprendimą už tave. Oras aplink įsielektrina, laikas sustoja. Negalvoji, nedvejoji, netgi nekvėpuoji. Tiesiog lauki. Ir staiga suvokimas, ką turi daryti, užgriūva su tokia jėga, kad nepajėgi atsispirti.“ Ar jums yra tekę tai pajusti?
Yra tekę pajusti sprendimo aiškumą, bet tikrai ne taip literatūriškai. Turbūt pastarasis toks kartas buvo tada, kai pasipiršo vyras. Kaip sakoma, no brainer. Imi ir sutinki, aiškiau nebūna (juokiasi).
