Aktyvaus anykštėno, reguojančio į tai, kas vyksta mūsų rajone, abejingu nepaliko ir Audronės Pajarskienės atleidimo iš darbo istorija.

Socialinuose tinkluose J. Ratautas išsakė savo nuomonę.

„Negeri dalykai dedasi. Po ilgos ligos į darbą nesugrįžo devynioliktoji. Nežinau, kuo nusidėjo Audronė Pajarskienė – vis tik dar dirbančią tame pačiame skyriuje specialiste, ją rajono vadovai įvertino labai gerai ir paaukštino pareigose. Po metų ar dviejų ji atleidžiama iš Valstybės tarnybos. Gal kad „tubinė“, gal per plačiai šypsosi, gal nepritiko prie naujos valdžios, o gal ir dėl pateisinamų priežasčių.

Tik aš ne apie tai – gerai ji dirbo ar blogai, atitiko valdančiųjų standartus ar ne. Svarbiau žinoti, kodėl ką tik priimtas ir aukščiausiu pažymiu įvertintas žmogus tapo nepageidautinu. Įvykis neeilinis, tad pravartu būtų sužinoti kultūros bendruomenės nuomonę, situaciją galėtų pakomentuoti Kultūros taryba, o oficialią versiją turėtume išgirsti iš valdžios lūpų. Panašu tai, jog tarnautoja neparodė noro trauktis, tačiau kita šalis, turinti valdžios galių, ją prispaudė. Atleidimo pagrindu pasirinktas šalių susitarimas. Visai panašiai, kaip Vasiliausko, Gervinsko, berods, Šulskienės ir kitais atvejais. Tik per Marytės plauką išvengė „šalių susitarimo“ Lakačauskas, tyčia ar netyčia pamatęs dokumentų valdymo sistemoje ne jam skirtą raštą.

Sumokėjai gerus pinigus iš valdiškos kišenės ir nesunkiai susitarsi! Tiesa, ne su visais – kai kuriuos reikia paspausti, pagąsdinti, priversti. Ir nesvarbu, tiek Darbo Kodeksas, tiek Valstybės tarnybos įstatymas draudžia daryti bet kokį spaudimą. Kas nežino, priminsiu, jog atleidžiamam iš darbo šalių susitarimo pagrindu įteikiamas pasiūlymas, kuriame išdėstomos atleidimo sąlygos, o kita šalis per 5 darbo dienas praneša, jog sutinka ar nesutinka su pateiktomis sąlygomis ir tuomet pasirašomas susitarimas. Visos procedūros atliekamos raštu.

Praktika rodo kitką. Kad būtų ramesnė, buvusiai Teisės skyriaus vedėjai prieš atleidimą paskiriama premija. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi? Tikriausiai! Jeigu A. Pajarskienės atvejis būtų vienintelis ar antrasis per 2,5 metų, galima būtų jį vertinti kaip natūralią valdininkų rotaciją, nesusikalbėjimą su vadovybe, prikabinti visokiausių nuodėmių. Betgi už nugaros jų aštuoniolika! Gal tik ne visi šalims susitarus…Du dešimtmečius dirbęs įstaigos vadovu, o keletą metų – kartu su šalies socialinio draudimo profsąjungos taryba, šalių susitarimo pagrindo kaip priemonės atsikratyti žmogumi, gink Dieve, nesu naudojęs ir negirdėjau, kad šalies Sodros sistemoje, kurioje dirba 3 tūkstančiai žmonių, tokių atvejų būta.

Tiesa, šį Valstybės tarnybos įstatymo straipsnį esu taikęs vienam ar dviem asmenims, norėdamas atsidėkoti didesne išmoka išeinant į užtarnautą poilsį. Panašu, savivaldybės vadovams šis įrankis turi kitokį tikslą. Jei A. Pajarskienė blogai atliko pareigas, kasmetinio veiklos vertinimo metu ji turėjo būti įvertinta nepatenkinamai, jei kažkuo nusikalto – paskirta tarnybinė nuobauda. Yra eilė kitų atvejų, kai darbdavį atstovaujantis asmuo turi teisę pavaldinį atleisti iš Valstybės tarnybos. Matyt, norisi atsikratyti žmogumi, bet bijoma nepalankaus teismo sprendimo ir priteistų kompensacijų naštos už savo pačių klaidas. Taip savivaldybės praktikoje yra ne kartą buvę. Žymiai paprasčiau atsikratyti asmeniu, paperkant jį išmokomis iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Prisiminkim vieną slaptą operaciją, kai patarėjas, laimėjus konkursą į seniūno pareigas asmeniui, naudodamasis tarnybine padėtimi, organizavo konkurso rezultatų apskundimą. Kas nurodė daryti galimai nusikalstamą veiką? Misija nepavyko, skundas buvo nepagrįstas ir kompetentinga institucija, išnagrinėjusi jį, atmetė. Seniūnu savivaldybės administracija privalėjo paskirti ne iš koalicijos tarpo, bet konkursą laimėjusį ir gerą reputaciją turintį žmogų. Tokios tokelės. Gal pagaliau valdžios atstovus išgąsdins specialiųjų tarnybų pradėtas ikiteisminis tyrimas Biržuose, kuomet meras, paspaudęs išeiti iš darbo Socialinių paslaugų centro direktorių, įdarbino į jo vietą bendrapartietį. Pagyvensim, pamatysim, o gal atsiras atsakomybės už aukštų valdininkų piktnaudžiavimą teismų praktika.

Valdžios ambicijos didelės, o potencijos joms įgyvendinti nelabai kokios – jų semiamasi iš koalicijos susitarimo. Tik ar šiuos dalykus nereikėtų labiau derinti prie šalies teisės aktų, savaime suprantama – ir bendražmogiškų vertybių. Panašu, jog rajono tarybai pravartu grįžti prie 2020 m. spalio 24 d. „keturių karalių“ pareiškimo, kuriuo neliečiamybę įgijo administracijos vadovai bei kiti asmenys, veikiantys po partijų stogu. Visai neturiu tikslo apginti vieną ar kitą atleistąjį „šaliu susitarimu“, tik noriu parodyti ydingą savivaldybės administracijos valdymo praktiką, darbo stiliumi ir metodais netoli atitolusią nuo kaimyninės valstybės dvikojo monstro.

A. Pajarskienės atvejis gal ir skirtingas nuo siekio užkardyti R. Blazarėną užimti seniūno pareigas, tačiau parodo, kokie metodai yra koalicijos arsenale. Vardan to, kad sustabdyti demokratijos eroziją ar cirozę, verta pagalvoti, ar nereikėtų pakratyti keturių partijų krepšelį. Valdžiai jis gal ir naudingas, tačiau anykštėnams – nei kiek.”