Muzikė Rūta Blaškytė: „Atrasti pašaukimui reikia noro“

Kauno valstybinio muzikinio teatro vokalo koncertmeisterė, ansamblio RAMuzika narė ir VDU Muzikos akademijos akompaniatorė Rūta Blaškytė teigia, kad šis laikotarpis jai tapo nauja pradžia: vertybių apmąstymo, ir širdies transformacijos laiku.

Beje, pianistė R. Blaškytė kartu su kitomis Kauno menininkėmis, sukūrė spektaklį vienai iš garsiausių Anykščių asmenybių. Koncertą-spektaklį „Ji atidavė viską, ką turėjo. Dedikacija Stefanijai Ladigienei“, pažymint 120-ąsias jos gimimo metines, sukūrė aktorė Virginija Kochanskytė, solistė Rita Preikšaitė ir pianistė Rūta Blaškytė.

Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydama rizikos, ji savo namuose Vilniuje slėpė iš Kauno geto pabėgusią žydaitę Ireną Veisaitę, taip išgelbėdama ją nuo mirties. S. Ladigienės namuose slapstydavosi arkivyskupas Mečislovas Reinys, kunigas Alfonsas Lipniūnas, dirigentas ir kompozitorius Konradas Kaveckas, poetai Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša, iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs Balys Sruoga. po karo sovietų okupantai ją suėmė ir dešimčiai metų ištrėmė į Rusijos lagerius.

Kuo muzikantai gyvena ir kaip pandeminis laikotarpis pakeitė atlikėjų ir žiūrovų santykį, kalbamės su Aukštaitijos regione gyvenančia muzike Rūta Blaškyte.

-Papasakokite apie savo vaikystę, ar nuo mažens jus traukė grojimas ir buvo aišku, kad gyvenimą sieti su muzika?

-Baltų juodų klavišų magija mane užbūrė dar darželyje. Jame ruošdavome muzikines programėles mamytėms, Naujiems Metams. Muzikė Gerda, kaip mes ją vadinome, sėdėdavo ir grodavo pianinu „Riga“. Man atrodė, kad išgauti muzikos garsus užgaunant klavišus, kažkas stebuklingo. Taip matyt pačiai užgimė noras tapti ta stebukladare. Vėliau viskas vyko savaime, tarsi pagal kažkieno iš aukščiau sudėliotą scenarijų – Kauno J. Naujalio vidurinė meno mokykla, LMTA.

-Ko šiandien reikia, kad žmogus atrastų savo pašaukimą?

-Noro! Pašaukimas man – tai šiek tiek bauginantis žodis, kuris tarsi uždeda atsakomybę vykdyti planą dėl kurio atkeliavau į šį pasaulį. Nuolat klausiu savęs, ar pateisinu savo buvimą šioje žemėje. Šiandien yra daug galimybių, kaip atrasti savąjį kelią. Gausybė susistemintų mokymų, kurie padeda susivokti, kas esi ir ką labiausiai tiktų veikti. Aš pati, nors jau nesiblaškau, kaip pavardė leistų (Blaškytė), per karantiną atsiradus laisvesnio laiko užsirašiau į WOW universiteto „Ateities vizijų kursą“. Puikūs lektoriai, aiškūs planai, vykdai savo susikurtą programą ir stebi rezultatus. Įdomi patirtis, suteikusi idėjų, kaip labiau įprasminti savo egzistenciją.

Kita vertus, viena mano bičiulė tik juokiasi iš tokių kursų, sako: „Mes kiekvienas jau turime atsakymus savo viduje. Tereikia įsiklausyti“. Ir ji taip pat yra teisi. Svarbiausia, kad norėtume ir ieškotume tos savo tiesos ir atsakymų – „kodėl aš čia“ ir „ką veikiu“.

-Ar šiandien klasika vis dar paklausi? Ir kokias tendencijas pastebite?

-Manau, kad visuomet bus žmonių, kuriems išliks poreikis klausytis klasikinės, subalansuojančios muzikos. Ji – tarsi sielos maistas. Rimta klasikinė muzika lydi mus visur – koncertų salėse, filmų garso takeliuose, reklamose, telefonų skambučių melodijose. Gal dažnai net nepastebime ir neidentifikuojama to.

Įdomu matyti, kaip besikeičiantis žmonių požiūris į vertybes, pasaulio pajautimas koreguoja ir tendencijas muzikoje. Pagreitėjęs gyvenimo tempas, ištobulintos technikos galimybės „persikelia“ į muzikinių kūrinių atlikimą – jeigu ankstesnių epochų kompozitoriai G. Rossini ar G. Puccini savo operas klausytų dabar, turbūt stebėtųsi žvėriškai greitais atlikimo tempais.

-Kaip keičiasi žmonių muzikinis skonis? Ar pandemija turi didelės įtakos kultūrai?

-Nežinau, ar žmonių muzikiniai skoniai keičiasi, tačiau mes, menininkai, prisitaikom prie pandeminės situacijos. Pavyzdžiui, šiemet teko prisidėti organizuojant pirmąjį tarptautinį Žemaitijos dvarų muzikos festivalį, kuris vyks visą vasarą. Norėdami, kad žmonės jaustųsi saugesni, daugumą renginių suplanavome lauke, ypatingai gražioje aplinkoje – Renavo dvaro, Palangos Tiškevičių rūmų terasose. Tuo pačiu tikimės, kad kuo daugiau žmonių galės pasimėgauti ne vien širdžiai mielomis melodijomis, bet ir atras kitą svarbų kultūrinį palikimą – dvarus, kuriuose gyveno tokios iškilios asmenybės, meno, švietimo mecenatai kaip grafas Juozapas Tiškevičius, baronas Antanas Rionė.

-Šiandienos žmogus yra pasimetęs: nežinomybė, laikinumas turbūt jaučiamas, kaip niekada iki šiol, kaip muzika gali padėti šiandienos situacijoje?

-„Muzikantas nėra vien profesija. Tai misija“. Ši legendinio dirigento R. Mutti per koncertą Vienoje pasakyta frazė dar dabar tebeskamba, rezonuoja mano mintyse. Tiesiogiai per LRT transliuotas tradicinis J. Strausso valsų koncertas, kur simfoniniam orkestrui dirigavo maestro, sulaukė labai daug dėmesio. Situacija buvo itin niūri, atrodytų, kad puošnus ir prabangus renginys žmonių ligų ir mirčių akivaizdoje galėtų sukelti pasipiktinimą… Tačiau iš tiesų, jis suteikė viltį, atnešė laikiną užsimiršimą ir žinią, kad gyvenimas nesibaigia, kad po didžiausių audrų kaip L. Van Beethoveno V-ojoje simfonijoje, ateina atokvėpio, o gal net ir triumfo metas.

-Ne vienas kultūros žmogus išgyvena depresiją. Ar jums asmeniškai arba jūsų aplinkai yra tekę šiuo metu su tuo susidurti?

-Atsigręžiant į netolimą praeitį, galiu pasakyti, kad man pasisekė, nes dirbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Per ilgai trukusį karantiną beveik neturėjau laiko susimąstyti, kaip jaučiuosi. Buvo daug įdomios, nors ne visada matomos veiklos, teko dalyvauti laidų apie teatro artistus filmavime, taip pat kartu su bičiuliais solistais Živile Lamauskiene ir Jonu Lamausku ir profesoriumi Vladimiru Prudnikovu parengėme ir įrašėme lietuvių autorių harmonizuotų liaudies dainų programą, kuri, manau, bus svarbi ateities kartoms susipažįstant su mūsų tautiniu paveldu. Kai veiki kažką širdžiai mielo, tai depresijos negresia.

-Kaip manote, ko reikia, kad kultūra būtų ne teoriškai, o praktiškai kertinis visuomenės akmuo?

-Tikrai neturiu vieno recepto, kuris kaip pamojus burtų lazdele, išspręstų tam tikras problemas. Viena iš pagrindinių krypčių turėtų būti investavimas į jaunimą. Jis yra mūsų ateitis. Misija „užkrėsti“ jaunus žmones kultūra turėtų būti švietimo sistemos prioritetų sąraše. Nes – kaip labai gražiai pasakė aktorius E. Stancikas, „kultūra yra deguonis, kraujas ir širdis, kuri teikia mums gyvenimą. Kultūros dėka esame Aukščiausiojo atspindys šioje žemėje“. Manau, kad per muziką atradau savo pašaukimą. Norėčiau savo darbais, grojimu džiuginti ir įkvėpti žmones, kad po koncerto išėję jie jaustųsi tarsi gavę didelę dopingo dozę…

-Ar kultūros žmogus šiandien Lietuvoje gali jaustis orus?

-Dabartinės pandeminės situacijos neapibrėžtumas sulaiko mane nuo konkretesnių įžvalgų. Ko gero šiuo metu kiekvienas žmogus kuria savo sėkmės istoriją, ieško kaip save geriau realizuoti. Yra klestinčių menininkų, yra vos galą su galu suduriančių. Per paskutinįjį pasibaigusį karantiną įsitikinau, kad žmonės nenusisuko nuo kultūros, stebėjo renginius on line ir mums, menininkams tai buvo didžiausias atpildas. Ačiū jiems už tai.

Ačiū už pokalbį.


Mindaugas Jonušas

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.