Neretai galima išgirsti nusiskundimų greitosios medicininės pagalbos darbu. Neva, daug klausinėja nereikalingų dalykų ar keletą kartų klausia to paties. Deja, nemažai atvejų, kai dėl to kalti ne vien medikai. Apie greitosios pagalbos dispečerio darbo specifiką  kalbuosi su Panevėžio regioninės dispečerinės darbuotoja, mūsų kraštiete svėdasiške Aldona Širvinskiene, į kurios aptarnavimo zoną įeina ir Anykščių rajonas. Dispečerinėje dirba 3 dispečeriai – skambučių priėmėjai ir dispečeris valdytojas. Per pamainą priimama nuo 500 iki 600 skambučių, kas 2–3 min. po skambutį.

Per pamainą – klausimų lavina
Pasak A. Širvinskienės, per pamainą jai tenka priimti iki 200 skambučių, atsakyti į begales klausimų: duoti įvairius patarimus, pabūti už psichologą ir socialinį darbuotoją, net už šeimos gydytoją.
„Žmonėms į galvą jau įkaltas bendrosios pagalbos telefono numeris 112, bet ne visi žino, kad veikia ir atskiras specializuotos medicininės pagalbos bendrasis numeris 033, kuriuo galima skambinti iš bet kurio tinklo. Susisiekus tiesiogiai, o ne per 112, atkrinta poreikis pakartotinai pasakoti situaciją, kas paprastai erzina besikreipiančius ir gadina laiką, o kylančios neigiamos emocijos apsunkina reikalingos informacijos tikslinimą“, – pasakojo dispečere dirbanti A. Širvinskienė.
Medikė teigė, kad iš situacijų ją gelbėja patirtis. „Papildomų sunkumų atsiranda, kai skambina ne pats pacientas, o giminaitis ar kaimynas, kuris ne viską žino apie žmogų. Perklausinėjant atsiranda gaišatis, o per pusantros minutės normatyvinį laiką reikia įvertinti situaciją, grėsmės lygį, ligonio būklę, nustatyti pirminę diagnozę. Tai tenka atlikti be jokių tyrimo duomenų ir net nematant žmogaus. O kur dar įvairios nestandartinės situacijos. Mane dažnai iš padėties gelbsti ilgametė medikės patirtis ir beveik dešimtmetis prie dispečerinės pulto, suformavęs kažkokį šeštąjį pojūtį, kuris dažnai ir padeda priimti teisingus sprendimus sudėtingais momentais“, – kalbėjo A. Širvinskienė.

Greitosios pagalbos medikas –patarėjas ir psichologas
Medikė kalbėjo, kad daug kas priklauso ir nuo vairuotojų, kad laimė, jog dauguma jų dirbę taksistais ir tik jiems žinomais kiemais ar keliukais sugeba operatyviai aplenkti spūstis, nepravažiuojamas kliūtis ir laiku patekti į reikalingą vietą. A. Širvinskienė pasakojo, kad susijaudinę žmonės neretai pamiršta savo adresą, sumaišo buto numerius su namo, nežino laiptinės durų kodo arba tiesiog vengia jį pasakyti, kad būna nesusipratimų ir dėl to, jog gatvės pavadinamos aplinkinių vietovių vardais ir ekipažai klaidingai nukreipiami į užmiestį ar atvirkščiai. Kaimiečiai dažnai nežino, kad kiekviena bakūžė, net ir atokiausioje vietovėje, turi priskirtą namo numerį, kurį reikia susižinoti seniūnijoje – paieška vykdoma būtent pagal jį, nors pats numeris gali būti ir nepritvirtintas prie namo sienos.
Pašnekovė pažymėjo, jog labai svarbu, kad besikreipiantis iš karto kuo tiksliau galėtų apibūdinti situaciją: tai susirgimas, priepuolis ar trauma, ar žmogus turi temperatūros, ar sąmoningas, koks jo amžius, ar neserga cukralige, širdies, plaučių ar kitomis lėtinėmis ligomis. Tai be ilgesnių papildomų klausinėjimų padeda tiksliau ir greičiau įvertinti situaciją.

Tyrė kaip detektyvą
Nestandartinių iškvietimų, pasirodo, būna ne taip jau mažai. Paprašyta pašnekovė papasakojo vieną iš jų.
„Antra valanda nakties. Vilniaus bendrosios pagalbos centras praneša: upe baidarėmis keliaujantiems turistams skubiai reikalingas medikas. Jie ne vietiniai, netgi patys nežino kur esantys. Upė Biržų rajone ir latviškas telefono numeris –
tai visa informacija. O naktis – nors į akį durk. Šiaip taip pavyksta susiskambinti. Turistai, išsilaipinę į krantą, suranda takelį prie kurio įkasta kažkokia medinė lenta su užrašu. Lietuviškai „neįkerta“. Iššifravo tik vieną žodį – „taskas“. Tai jau šis tas. Siunčiu Biržų ekipažą Latvijos sienos kryptimi, o pati puolu tikslinti informaciją.
Seniūnija nedirba, gyventojai miega ir nėra kaip sužinoti, kurioje vietoje ta lenta stovi. „Guglas“ meta dešimtis puslapių nuorodų, bet gyvenamosios vietovės tokiu pavadinimu nėra. Gal tai kempingas ar stovyklavietė? Deja, „guglas“ ir vėl „rodo špygą“. Liko vienintelis kabliukas – medinė lenta. O gal stendas? Naršau internete po tūkstančius nuotraukų. Laikas bėga. Ekipažas jau laukia tolimesnių nurodymų. Pagaliau pavyksta. Pasirodo, tai didelis dekoratyvus ženklas „Šiauriausias Lietuvos taškas“, o ne „taskas“, kad jį kur! Pagal jį jau nustatau tikslias koordinates.
Paaiškėja, kad iki artimiausio kaimo trys kilometrai. Privažiavimo nėra, tik takelis prie upės, bet čia jau vairuotojai pademonstruoja savo meistriškumą ir nukentėjusioji sėkmingai nugabenama į Biržus. Pacientės pageidavimu susisiekiame su Latvijos medikais ir perduodame ją į atvykusių latvių kolegų rankas, – linksmai nelabai linksmą darbinę situaciją pasakojo medikė ir pridūrė, kad panašių  „kuriozų“ būna bent kartą savaitėje. – Būna atvejų su įvairiais „juodaisiais pokštininkais“, patologiniais skambintojais ar „reketininkais“, kurie gąsdina nusižudysiantys, jei neatvažiuos greitoji. Intensyvus  darbas būna mėnulio pilnaties metu, kada skambina nestabilios psichikos žmones. Žodžiu, nelengvas mūsų darbas ir nepykite, jei kartais to paties klausiame po keletą kartų“.

Vietoj priekaištų – padėka
Po geros valandos bendravimo supratau, koks sudėtingas ir nelengvas yra greitosios pagalbos medikų darbas, kiek reikalauja medicininių ir psichologinių žinių, nuovokos, kantrybės ir pasišventimo. Tą linkėčiau suvokti ir kitiems. Gal vietoje priekaištų surastume jiems ir nuoširdesnį žodį kaip paskatinimą, kaip dėkingumo ženklą.
„Būkite sveiki ir laimingi“, – atsisveikindama sako pašnekovė Aldona, medicinos srityje dirbanti jau 42 metus.

Valentinas REPŠYS
ŠILELIS Nr. 38 (1155)