Anykščių kraštas turi daug paslapčių. prie vienos prisilietė sodybos „Šventosios upės slėnis“ savininkas Marijus Rindzevičius, kuris žygyje pėsčiomis Šventosios upės pakrantėmis kartu su kitais žygeiviais atrado kažką panašaus į masinę kapavietę.

Apie žygį M.Rindzevičius pasidalino savo socialinio tinklo paskyroje. Publikuojame kiek sutrumpintą variantą. Nuotraukos autoriaus.

Sekmadienį su šaunia kompanija ėjome į žygį pėsčiomis Šventosios pakrantėmis. Mokslo ir žinių žygis Šimonių smėlynuose – taip žygis buvo pavadintas ne šiaip sau, nes tikrai išpuolė išskirtinė data ir galimybė ypatingai ir turiningai paminėti tokią dieną.

Man teko garbė vesti grupę savo pamėgtais gimtinės takais ir dėl to esu labai dėkingas Geologo kelionės šviesuliams Jonui ir Ramunei, kurie prieš metus atsiliepė į mano kvietimą pasivaikščioti po Mikierių apylinkes, ko pasėkoje gimė šio žygio Šventosios pakrantėmis su geologais idėja. Esu dėkingas Jonui, kuris šį kartą mane, turintį „gerą, bet trumpą atmintį“, kažko išmokė, supažindino su mūsų planetos raida, paaiškino man taip patinkančių gimtinės vietų kilmę ir sukėlė minčių žygiams užsienyje. Be to, pridėjo dar didesnio tikėjimo, kad Anykščiai tikrai yra išskirtinė vieta Lietuvos mastu, o mūsų šeimos sodybos „Šventosios upės slėnis“ apylinkės yra išskirtinės rajono mastu ne tik gamtiniu, bet ir geologiniu požiūriu.

Žygį pradėjome nuo visiems Šventąja baidarėmis plaukiantiems Baidarių slėnis klientams gerai žinomos Mikierių atodangos. Šįkart žvelgiant nuo jos įspūdis buvo dar geresnis, nes jį per visą 360 laipsnių upės vingį, priešais atodangą buvo įtempti lynai, kuriais vaikščiojimo lynais profesionalai tikrino savo sugebėjimus tiek žygio išvakarėse, tiek žygio dieną.

Išklausę Jono trumpos paskaitėlės apie žemės ir gyvybės joje evoliuciją pajudėjome iš anksto numatytu maršrutu.
Persikėlę kabančiu Mikierių tiltas, aplankėme draugus iš Inkūnų kaimo kitapus upės. Atsigėrėme tyro šaltinio vandens. Sužinojome Inkūnų bažnytėlės istoriją. Aplankėme piliakalnį, ant kurio galbūt pats Karalius Mindaugas po karūnavimo lėbavo… Užsukome į Amatų kalnelį pas keramikę Renatą. O kai kas spėjo ir unikalių dirbinių įsigyti.

Taigi, man asmeniškai, žygio vietos pakankami buvo žinomos, ypač pirmoji žygio dalis. Tačiau kas kartą keliaujant palei Šventąją iššūkių netrūksta ir man – kaip teisingai praeiti senvagių išvagotą pakrantę, kad visiems kartu einantiems nebūtų per sunku, bet tuo pačiu būtų gražu ir vaizdinga. Tiesa ta, kad ir šis kartas buvo ne išimtis – eilinį sykį nepavyko praeiti tuo pačiu maršrutu, kad ir kiek besistengčiau. Bet išėjimą radom. Tačiau ne tai, matyt, mane nustebino labiausiai.

Nustebino radiniai pakeliui…
KAULAI IR KAUKOLĖS mus supo mūsų pasirinktoje, itin vaizdingoje laukinių pietų vietoje…
Kai kas išgirdę pirmųjų jas pastebėjusių replikas, jomis nepatikėjo. Ypač tuo, kad tai – ŽMOGAUS kaukolės… o tiksliau – vaikų…
Turbūt dar karantino metu plaukdamas Šventosios upe su draugais, netoli Mikierių buvau radęs kaukolę. Tąkart pranešiau policijai, bet jos niekas neberado. Ji liko tik mano nuotraukose…
Tuo tarpu vakar buvo tikros radybos. Panašu kad radome aptikome masinę kapavietę ar kažką panašaus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad radome jau ne mes – kažkas jas jau buvo radęs. Nes be didesnių pastangų galima buvo pamatyti 5-ių žmonių kaukoles. Be to, upės ardomame šlaite, kyšojo ir daugiau žmogaus kaulų dalių. Greičiausiai jų ten yra daugiau, todėl apie šias radybas informavome archeologus. Tikrai smalsauju kokias paslaptis slepia ši vieta – karo aukos? partizanai? Archeologai turbūt turi daugiau variantų. Tad lauksime žinių iš jų.

Marijus Rindzevičius