Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyrius rengia elektroninį leidinį „Anykščių tautodailininkai. Biobibliografinis žodynas“.

Daugelis anykštėnų tautodailininkų yra puikiai pažįstami, miestelėnai lankosi jų parodose, įsigyja dirbinių šventinėse mugėse. Bet yra ir mažiau žinomi tautodailininkai, arba net visai negirdėti, nes šiuo metu gyvena ir kuria toli nuo gimtųjų Anykščių.

Su viena iš jų, Vita Morkūnaite – Henderson, jau daug metų gyvenančia už Atlanto, ir norime supažindinti. Vita gimė ir augo Anykščiuose, čia baigė mokyklą, išvyko studijuoti į Vilnių, Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas ir į Anykščius nebegrįžo, o po Nepriklausomybės atkūrimo atsidūrė net už Atlanto, Amerikoje. Čia gyvena nuo 2001 m. ir dirba „New Mexico Consortium“
vyriausiąja specialiste Finansų padalinyje. Vita mielai sutiko duoti mums interviu, kuriame paprašėme prisiminti būtent anykštietiškąją savo gyvenimo atkarpą.

– Kur Anykščiuose gyvenote?

– Kai aš gimiau, mano tėvai (Danutė ir Albertas Morkūnai) gyveno Malūno gatvėje, ant pačios Anykštos upės užtvankos,
ten tėtis turėjo žinybinį butą, gautą iš „montažo“. Po keleto metų prasidėjo namo statybos „ant kalno“, Ukmergės gatvėje. Nuo kalno visi Anykščiai buvo kaip ant delno… Mano tėvai per visus Anykščius ten eidavo pėsčiomis savaitgaliais ir dirbdavo prie namo statybų, mane vesdavosi kartu. Mama mane labai anksti išmokė skaityti ir į tas statybas aš visada nešdavausi knygą. Ten sėdėdavau sklypo kampe ir  skaitydavau. Pakeliui į statybų vietą buvo  tuometinė vaikų biblioteka, kiek pamenu buvo name J. Biliūno gatvėje. Vieną dieną man pasakė bibliotekoje, kad aš jau perskaičiau visas savo amžiaus knygas, o man tebuvo 5-6 metai. Tada pradėjau skaityti vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams skirtas  knygas. Taip susiformavo meilė skaitymui. Ukmergės gatvėje gyvenau, kol išvykau studijuoti į Vilnių.

– Kas buvo jūsų pirmoji mokytoja, kurią mokyklą lankėte?

– Pirmoji mano mokytoja buvo Irena Ona Žebuolienė, kurią su didele meile visada prisimenu. Pirmoji klasė buvo sename nedideliame mokyklos pastate, o jau į antrąją klasę pradėjau eiti į tuometinę antrą vidurinę mokyklą.

– Kas buvo klasės auklėtoja vyresnėse klasėse?

– Vyresnėse klasėse klasės auklėtoja buvo mokytoja Danutė Sirvydiene, kuri dėstė chemiją.

– Kokie mokykloje dėstomi dalykai buvo mėgiami? Kas iš mokytojų buvo mylimas ir sektinas pavyzdys?

– Mano mėgiami dalykai buvo kalbos: lietuvių, rusų, vėliau anglų. Labai mylėjau lietuvių kalbos mokytoją Danutę Januškevičiūtę (Baltrūnienę). Pamenu, vasaroms būdavo privalomų perskaityti knygų sąrašas. Visada viską perskaitydavau ir turėjau tokius storus sąsiuvinius su knygų turinio aprašymais, mėgiamomis citatomis. Dėkinga labai esu mokytojai D. Januškevičiūtei, nes ji įdiegė meilę rašymui. Kitas mano mylimas pedagogas buvo anglų kalbos mokytojas Arnas Reisas. Jo dėka man anglų kalba sekėsi labai neblogai. Pamenu, kaip kažkurią savaitės dieną į laikraščių kioskus atveždavo anglų kalba leidžiamą laikraštį „Moscow News“. Nuo kalno tekinom nubėgdavau į prie autobusų stoties buvusį laikraščių kioską dar prieš jį atidarant, kad tik gaučiau tą laikraštį. Juk jokio kito angliško šaltinio, išskyrus vadovėlį, nebuvo. Dar mokytojas per pamokas patefonu leisdavo plokšteles su dainomis anglų kalba. Abu šiuos mokytojus aplankiau prieš keletą metų Anykščiuose. Tai buvo be galo jaudinantys momentai.

– Kas domino popamokinėje veikloje? Kada pabudo pomėgis nėrimui, mezgimui ir kitiems rankdarbiams?

– Pagrindinė popamokinė veikla tapo krepšinis. Buvau gana aukšta ir, atėjęs vaikų treneris iš krepšinio sporto mokyklos, mane su kitom augalotomis mergaitėmis atrinko mokytis žaisti krepšinį. Tai gal nuo penktos klasės iki pat vidurinės pabaigimo krepšinis tapo nemaža mano gyvenimo dalimi. O mano tėvai norėjo, kad aš mokyčiausi muzikos, net kažkas iš Vokietijos turėjo akordeoną man atvežti.  Šių dviejų veiklų suderinti nepavyko ir nugalėjo krepšinis. Dabar turiu didelį malonumą, sekdama lietuvaičių žaidimą NBA komandose. Bet meilė muzikai irgi atsirado. Mokykloje lankiau chorus. Iš pradžių mažiukų, vėliau vyresnių, o vyresnėse klasėse dar ir merginų ansamblį. Su chorais teko draugauti ir vėliau. Beje, man teko baigti ir tuometinę Pedagoginę muzikos mokyklą Panevėžyje. Stojimo į ją metų buvo tikrinama muzikinė klausa ir reikėjo padainuoti kokią nors dainą. Po mano padainavimo vienas iš komisijos narių pasakė, kad aš ne ten stoju, kad man reikia dainavimo mokytis su tokiu balsu… Iki šiol man skamba tie žodžiai. Turiu aš Yamahos klaviatūrą, kurią dar ne kartą išsitrauksiu ir, internete groti pasimokius, dar ne vieną dainą  „suplėšiu“…

Nėrimas ir mezgimas atsirado gana anksti, 5–6 klasėse. Man labai patikdavo mokyklinę uniformą papuošti vis naujomis apykaklėmis. Matyt patiko tą daryti, tad mama mane daug ko išmokė. Tik siūlų juk tuomet nebuvo. Tekdavo visaip prasimanyti, kažką ardyti  ar iš Vilniaus atsivežti.

– Kokius savo klasės draugus galite išskirti, kaip artimesnius bičiulius?

– Iš klasiokų draugavau su Dalia Navikaite (dabar Janeliauskienė), su kuria palaikau ryšius ir dabar, dažnai susitinkam, kai atvažiuoju į Lietuvą. Pastaraisiais metais buvau susitikus ir su kitom klasiokėm – Jūrate Kymantaite (dabar Taleišienė) ir Jūrate Bieliauskaite (dabar Talalienė). Tokios pačios jaunos ir gražios! Visada labai malonu pasimatyt ne su klasioke, bet su „pažįstama“ nuo pirmų gimimo dienų- su Dalia Gataveckiene (ji lankė J. Biliūno mokyklą). Mūsų mamos susipažino gimdymo namuose ir tapo draugėmis. O mes gimėme vos kelių dienų skirtumu.

– Kokia literatūra formavo jūsų pasaulėžiūrą?

– Dar besimokant mokykloje godžiai skaičiau viską, tame tarpe ir „Drąsiųjų kelių“ seriją vėlyvais vakarais su prožektoriumi po antklode ar mėnesienos metu sėdėdama ant palangės. Vėliau jau, Vilniuje, prenumeravau žurnalą „Inostrannaja literatura“, kur dalimis spausdindavo užsienio rašytojų romanus rusų kalba. Dabar tiek turiu knygų (tiek lietuvių tiek anglų kalba) ir svajoju, kad, kai nebedirbsiu, skaitysiu ir skaitysiu…

Mano pasaulėžiūrai įtakos turėjo mano tėvų pasakojimai, ypač mano mamos apie tai, kaip jos tėvų namuose rūsyje slapstėsi partizanas Vanagas (Adolfas Ramanauskas), kuris buvo ir mano mamos labai mylimas pradinių klasių mokytojas. Ji pasakojo man visai kitą Lietuvos istoriją, nei kad mes mokėmės mokykloje. Aš mamos ir klausdavau, kaip čia yra, kodėl apie tai nerašo vadovėliuose, o ji sakydavo, kad gal ateis laikas ir parašys. Ir juk atėjo!!!

Mano tėvelio tėvai aštuonerius metus praleido tremtyje Sibire, nes buvo darbštūs ūkininkai, turėjo didelius gražius namus ir didelį ūkį. Stalinui mirus, jie grįžo namo ir „gavo“ tik mažytį kambarėlį savo nuosavuose namuose, kuriuose buvo įkurta kolūkio kontora. Mes važiuodavome jų aplankyti į Pasvalio rajoną ir aš ant kėdės užsilipusi tame mažame kambarėlyje jiems dainuodavau.

– Kokią įtaka  jums darė graži ir unikali Anykščių krašto gamta?

– Anykščiai yra apsupti labai gražios gamtos. Pamenu, eidavome vaikai prie Šventosios maudytis. Su tėvais važiuodavome į aplinkinius miškus uogauti ir grybauti. Mano mama eidavo man iš paskos ir rinkdavo grybus, kurių aš nematydavau, nes žiūrėdavau į medžius, kokie jie man buvo gražūs. Ir dabar aš labai myliu medžius. Atvažiuodama į Lietuvą aš mėgaujuosi vaizdingu keliu iš Vilniaus į Anykščius ir būtent ta paskutine atkarpa nuo Ukmergės. Koks medžių ir kelio gražumas!

– Gal yra koks įvykis, pakeitęs gyvenimo kelio kryptį?

– Įvykis, pakeitęs mano gyvenimo kelią? Manyčiau, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas man leido būti ten, kur dabar esu, ir gyventi taip, kaip gyvenu. Be Nepriklausomybės, viso to nebūtų buvę.

– Mieliausi prisiminimai iš Anykščių laikotarpio?

– Dėkingumas tėvams ir būtent mamai, kad mane tiek visko išmokė. Kad augau gražiuose namuose labai gražioje Anykščių vietoje „ant kalno“, nuo kurio atsiveria tokie toliai…

– Kaip veikia gimtojo krašto ilgesys? Kiek ilgiausiai galite ištverti neaplankius Lietuvos, neapsilankius Anykščiuose?

– Lankausi Lietuvoje ir Anykščiuose kasmet, tik praėjusieji pandemijos metai suardė įprastą tvarką. Taigi, labai tikiuosi, kad bent šių metų rudenį aš galėsiu aplankyti tėviškę. Kai kasmet  „pasikraunu baterijas“ tėviškės aura, tai ir to ilgesio lyg ir nėra labai. Šiuolaikinės technologijos ir interneto galimybės labai „sutraukė“ pasaulį, tik va, gyvo apsikabinimo trūksta. Ir dabar jau, praleidus praeitus metus, labai norisi apkabinti visus.

– Kur galima įsigyti jūsų darbų?

– Mano mezginių galima įsigyti dvejose parduotuvėse Los Alamos miestelyje: Fuller Lodge Art Gallery Shop ir Close-Knit Yarn Cooperative, ir parduotuvėje “Jacqueline’s Place” Santa Fe mieste, mūsų valstijos sostinėje, turistų mėgiamoje Canyon Road gatvėje. Mano facebuko draugai gali įsigyti tiesiai iš manęs, nes ir jame yra visų mano darbų nuotraukos.

Beje, šiek tiek priešistorės, kodėl aš, būdama JAV, pradėjau megzti. 

Gal prieš 12 metų aš turėjau dešinio peties sąnario sausgyslių operaciją, kurios metu buvo pažeistas nervas. Dešinės rankos pirštai susilpnėjo ir visa ranka nebėra tokia stipri. Gydytoja patarė „kažką daryt“ su pirštais, kad tą raumenų silpnėjimo procesą, jei nesustabdyti, tai bent jo tempus sulėtinti galėčiau. Aš paklausiau, ar mezgimas tiktų. Ji pasakė, kad aišku! Taip teko prisiminti seną hobį ir jis pavirto į labai didelį nebesustabdomą kūrybinį procesą.  Nežinau, ar mezgimas padeda mano rankai ir pirštams, bet blogiau tikrai nėra. Iš pradžių nėriau vąšeliu, mezgiau ir dovanojau draugėms, bet kai kūrybos procesas tapo nebesustabdomu, reikėjo galvoti, kur viską realizuoti. O kai yra problema, atsiranda ir jos sprendimas.

Anykščiuose visada apsilankau  „9 gijų“ parduotuvėje, nes juk labai reikia palaikyti gimtojo miesto smulkųjį verslą. Ir visada ten yra kažko „labai gražaus, ko man labai labai reikia”… Aptarnavimas parduotuvėje yra tiesiog fantastiškas!

Mezgime bandau atrasti kažko, ko kitas gal nedaro – sulaužyti įprastas mezgimo „pagal schemą“ taisykles, įnešti kažko savo, „pažaisti“ siūlų deriniais, jų spalvomis, atrasti neįprastų siūlų tekstūrų ir, derinant juos, žiūrėti „kas iš viso to gausis“.

Man megzti turi būti įdomu. Kartais gal ir atrodo, kad šitos spalvos tai tikrai kartu negerai, bet kai pradedi megzti, jos kažkaip susigyvena, sulimpa ir rezultatas beveik visada būna labai geras. Bet kartais nutinka taip, kad, numezgus kokį sprindį, tenka viską išardyti, nes man „kažkas ne taip“. Kad patiktų kitam, pirmiausia turi patikti man.

P.S. Ačiū, miela Vita, už mums skirtą laiką ir išsamius atsakymus į pateiktus klausimus.

Nesistengėme stipriai redaguoti Vitos kalbos, kurioje „prasimuša“ šiek tiek amerikietiška šnekta ir nė su kuo nesumaišoma anykštėniška tarmė. Tikimės, kad apsidžiaugs  tie, kuriuos Vita paminėjo savo interviu.

Judita Skačkauskienė,

Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė

• 

• 

•