Artėjant Vasario 16-ajai reikia prisiminti, kad Anykščių kraštas yra ne tik literatūros lopšys, bet ir viso Lietuvos valstybingumo centras. Reikia pažymėti, kad kova dėl šio statuso nė kiek ne menkesnė nei viduramžių mūšiai. Tiesa, vyksta ji ne mūšio lauke, o intelektualiniame lygyje. Iš Anykščių kilęs istorikas Tomas Baranauskas, beje, rudenį kandidatavęs į Seimą, iškėlė daugeliui anykštėnų priimtiną hipotezę, kad karaliaus Mindaugo pilis, kurioje jis buvo karūnuotas, stovėjo ant Latavos piliakalnio. Tuo tarpu istorijos profesorius Edvardas Gudavičius šios teorijos šalininkus vadina „Anykščių mokslo akademija“ ir tvirtina, kad Mindaugo pilies nebuvo nei ant Vorutos, nei ant Palatavio, mat Anykščiai nepriklausė Lietuvai, o buvo sėlių gyvenamos žemės…

Latava esą buvusi vokiečių ordino pilis

Apie skirtingas istorijos versijas ir galimą įvykių eigą, istorikai diskutuoja iki šiol. Istorikų laikraštyje „Voruta“ T. Baranauskas paskelbė straipsnį „Apie tariamą Vokiečių ordino pilį Latavoje“.

Prieš keliolika metų Anykščių rajone suradus Palatavio piliakalnį, istorikas T. Baranauskas iškėlė versija, kad būtent šitoje vietoje vyko Mindaugo karūnavimas. Su tuo griežtai nesutiko dabar jau miręs  istorikas Edvardas Gudavičius, kuris atvirai kritikavo  tokios teorijos nemoksliškumą ir pretenzijas.

Istorikas T. Baranauskas nesutinka su E. Gudavičiaus iškelta hipoteze, kad Mindaugas negalėjo karūnuotis vokiečių ordino pilyje, pavadinimu Latava.

T. Baranauskas rašo: „1997 m. Anykščių rajone suradus Palatavio piliakalnį, išdėsčiau argumentus, leidžiančius manyti, kad Mindaugo karūnacija buvo surengta jo dvare Latavoje (in Lettowia, in curia nostra), kuris sietinas su minėtuoju piliakalniu (Lettowia vadinamas ir šalia jo tekantis Latavos upelis) . Tai nėra visai nauja idėja, šią mintį dar 1909 m. kėlė Eduardas Volteris bei Kazimieras Būga, o prie jos grįžti paskatino paaiškėję nauji faktai. Su išdėstytais argumentais nesutiko Edvardas Gudavičius. Lyg ir nieko ypatingo – ginčai istoriografijoje nėra retenybė, kaip sakoma, ginčuose gimsta tiesa. Deja, kai kritikoje įžiūrimas tik piktybiškas noras „įspirti“, tokiuose ginčuose gimsta nebent paranojiškos mintys apie „dirbti“ trukdančius sąmokslininkus.(…) Gal ir būtų gerai, jei Gudavičius laikytųsi tokio savo principo ir patausotų savo vis silpnėjančius nervus bei oponentų laiką, nes iš tiesų tuose jo „atsakinėjimuose“ per kraštus besiliejantis pyktis neleidžia pasireikšti racionalioms mintims ir neduoda nieko konstruktyvaus. Štai ir samprotavimuose apie tai, kodėl Mindaugas negalėjo karūnuotis Latavoje, Gudavičiui kažkodėl itin patiko nežinia kokiais keliais jam į galvą atėjusi paradoksali mintis, kad Latava neva buvusi Vokiečių ordino pilis“.

Buvo du aktai

T. Baranauskas ironizuoja, kad „šį savo „atradimą“ jis paskelbė kartu su savo ištikimu studentu Gediminu Lesmaičiu parašytame straipsnyje, formuluodamas jį taip: „Ši karūnavimo vieta nurodyta aprašant Sėlos ribas ir nubrėžus atitinkamą žemėlapį. Jame aiškiai matyti, kad 1260 m. (VIII) aktą Mindaugas išdavė Palatavio pilaitėje, nuo 1255 m. priklausiusioje Livonijos ordinui…“

Paneigdamas šitą teoriją T. Baranauskas aiškiai išdėstė faktus:„Čia kalbama apie vieną iš dviejų Mindaugo donacinių aktų, kurie buvo išduoti jo dvare Lettowia (Latavoje). Jie datuoti 1253 m. ir 1260 m. Pirmuoju aktu Vokiečių ordinui užrašoma keletas valsčių Žemaitijoje ir Jotvoje, o antruoju – teisė paveldėti Lietuvą, jei Mindaugas mirtų be įpėdinių. Abiejuose aktuose Ordino liudininkų sąrašas tas pats –
tai žmonės, 1253 m. dalyvavę Mindaugo karūnacijoje, tame tarpe ir Livonijos magistras Andrius Štirlandas, kurio 1260 m. jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Iš to tegali sekti tik viena išvada – 1260 m. aktas realiai atitinka 1253 metų Mindaugo karūnavimo laiko situaciją, taigi abu Latavoje (Letovijoje) išduoti aktai tiesiogiai susiję su Mindaugo karūnacija. Ar 1260-ųjų metų aktas yra falsifikatas, parengtas naudojantis 1253 m. aktu (kaip manė daugelis tyrinėtojų), ar autentiškas aktas, parengtas 1253 m. ir tik patvirtintas 1260 m. (kaip įrodinėjo Henrykas Łowmiańskis), šiuo atveju yra antraeilis klausimas, kuris gali būti svarbus platesniame Lietuvos istorijos kontekste, bet ne svarstant Mindaugo karūnavimo vietos problemą. Šiuo atveju mums svarbu tik tai, kad Mindaugo dvaras Lettowia nurodomas tik kalbant apie Mindaugo karūnavimą 1253 metais. Todėl net jeigu tarsime, kad 1255 m. Mindaugas užrašė Vokiečių ordinui Latavą, tai dar nereiškia, kad minėtų aktų sudarymo metu Latava priklausė Vokiečių ordinui – greičiau atvirkščiai, tai įrodo, kad 1253 m. Latava tikrai priklausė Mindaugui.  Vis dėlto tenka pripažinti, kad Latavos perleidimas Vokiečių ordinui 1255 metais tėra Gudavičiaus fantazija“.

Išvadino „Anykščių mokslo akademija“

T. Baranauskas aiškina, kad 1255 m. sėlių žemių užrašymo aktas yra vienintelė autentiška Mindaugo laikų relikvija. Minint 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines jis buvo atvežtas iš Vokietijos ir eksponuojamas Lietuvoje, jam skirta daug dėmesio, taigi jis turėtų būti vienas iš geriausiai pažįstamų Mindaugo aktų. 

Apie Ordinui dovanojamas žemes 1255 m. akte pasakyta tik tiek: „Livonijos ordino magistrui ir broliams nutarėme skirti sėlių žemę, būtent Meddene, Pelone, Maleysine, Thovraxe sritis su jų priklausiniais“. Mindaugo užrašytas plotas buvo tik nedidelė sėlių žemių dalis šiaurės rytinėje Anykščių ir šiaurės vakarinėje Utenos rajonų dalyje . E. Gudavičius remiasi kitu žemėlapiu, kuriame pavaizduota Sėlos riba pagal XIV a. pabaigoje sufalsifikuotą 1261 m. Mindaugo donacinį aktą ir dar viena Sėlos riba pagal 1392 m. datuojamą aktą. Iš tų vėlyvų Sėlos ribų aprašymų visai neseka, kad būtent tokios buvo Mindaugo 1255 m. užrašytos sėlių žemės ribos, nes abiejų aktų apibūdintos Sėlos ribos gerokai skiriasi, o Latavą Mindaugas Vokiečių ordinui užrašė tik 1261 m., o 1253 ir 1260 m., kai jis čia išdavinėjo savo aktus, Latava dar priklausė jam. T. Baranauskas teigė, kad „Gudavičiaus pareiškimai Vokiečių ordino pilies
Latavoje“ klausimu vėliau evoliucionavo dar didesnio absurdo link. 2002 m. jau rašoma: „Livonijos ordinui priklausančioje pilyje“ lokalizavus“ Mindaugo aktus, toliau kartojami paneigti argumentai“ . Čia jau kalbama daugiskaita, vadinasi, apie abu – 1253 m. ir 1260 m. datuotus – aktus. Taip ir 1253 m. Latava jau tarsi „tampa“ Vokiečių ordino pilimi. Išauga ir Sėlos teritorija, dabar jau apimdama ir Anykščius (t. y. prie jų esančiame Šeimyniškėlių piliakalnyje lokalizuojamą Vorutą), nors šito nerodo nė vienas šaltinis. Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“ Gudavičius pareiškė, kad kažkokie mąstytojai, kuriuos jis vadinąs „Anykščių mokslo akademija“, „surado Vorutą, ne Lietuvos žemėj, o sėlių gyvenamoje, ne lietuvių netgi gyvenamoje teritorijoje“ .

Nuomonės egzistuos paraleliai

Galiausiai istorikas T. Baranauskas sako, kad  „Naujajame židinyje“ paskelbtame rašinyje Gudavičius netikėtai paskelbė, kad 1260 m. ir 1261 m. Mindaugo aktai esą vienas ir tas pats aktas, tik vienaip jį esą datuojąs Gudavičius (1260 m.), o kitaip – aš (1261 m.). Tiesą sakant, anksčiau dar niekas nebuvo supainiojęs šių dviejų visiškai skirtingų aktų, kurių pirmajame Lettowia minima kaip Mindaugo dvaras ir šio akto išdavimo vieta, o antrajame (XIV a. falsifikate) – kaip Sėlos paribio upė, atitinkanti dabartinį Latavos upelį. 

„Pasirodo, Baranauskas surado dvi Sėlas“, – bando šmaikštauti Gudavičius. Gaila, bet šis istorikas taip ir nesuprato ar nepanoro suprasti tokio paprasto ir jau iš pirmo žvilgsnio pastebimo fakto, kad Sėlos sampratos autentiškame 1255 m. Mindaugo akte, jam priskiriamame, bet iš tikrųjų XIV a. pab. sufalsifikuotame tariamai 1261 m. Mindaugo akte bei neaiškios paskirties, maždaug 1392 m. sudarytame, Sėlos ribų aprašyme yra skirtingos.“

T. Baranauskas mano, kad šitos dvi nuomonės egzistuos paraleliai, o kovos nebebus. „Moksle nėra taip, kad atsirastų kažkoks arbitras, kuris įvertintų teorijos teisingumą, dažniausiai einant laikui kažkuri linija išnyksta, o kažkuri lieka, taigi, vargu ar mes pamatysim, kuris buvom teisus, ateinančių kartų teismas tai nutars“, – dėstė T. Baranauskas.

Beje, į klausimą, kas atsitiktų, jei vis dėlto nugalėtų nuomonė, kad Mindaugas buvo karūnuotas ne Anykščių rajone, kokios būtų pasekmės, T. Baranauskas atsakė: „Nemanau, kad Anykščių rajonas patirtų kokias pasekmes, nemanau, kad kažkas ims ir pasakys: „Buvo taip“, moksle šitaip reikalai nesisprendžia“.

Deja, reikia pridėti, kad Palatavio piliakalnis pastaraisiais metais vis mažiau prisimenamas ir renginiai ant jo, minint valstybės šventes, vyksta vis rečiau.

Linas BITVINSKAS

• 

•