Birželio 20–22 dienomis Vilniaus anykštėnai ir Vasario 16-osios klubo nariai vyko į Tartu ir į šiaurės rytų Estiją. Ekskursijos metu buvo prisimintas ir pagerbtas Vilniaus Anykštėnų Sambūrio (VAS) steigėjas profesorius Antanas Tyla (1929–2018), rašytojas Jonas Biliūnas (1879–1907), Vasario 16-osios akto signataras, teisininkas Jokūbas Šernas (1888–1926), jo brolis, evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas (1884–1965), kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920–2000) bei kitos iškilios Lietuvos asmenybės.
Nors kelias į Tartu nebuvo trumpas, kelionė vilniečiams neprailgo, nes apie savo dėdę, žinomą istoriką akademiką, habil. dr. A. Tylą ir jo mokslinius darbus išsamiai papasakojo jo sesers Julės sūnus Albinas Gutauskas. Sūnėnas pasidalino mintimis, kaip sovietmečiu A. Tyla rinko medžiagą istorijos studijai apie lietuvius, studijavusius Tartu universitete. Akademiko straipsniai šia tema buvo publikuojami spaudoje, tačiau monografija „Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais“ (2013) buvo išleista tik prieš dešimtmetį. Savo knygoje prof. A. Tyla apibendrino tyrimo „Lietuviai Rusijos imperijos universitetuose“, kurį pradėjo 1969 m., rezultatus. Monografijoje išanalizuotame tyrime akademikas remiasi Tartu (Dorpato, Jurjevo) universiteto studentų imatrikuliacijos albumu bei archyvine medžiaga. Leidinyje pateikiamas iš Lietuvos kilusių ir Tartu universitete studijavusių asmenų skaičius, atskleidžiama kasmetinė imatrikuliuotųjų dinamika, studentų socialinė ir geografinė kilmė, tautinė sudėtis, pasiskirstymas pagal specialybes ir dalies absolventų darbo vieta. Beklausant A. Gutausko pasakojimo buvo smagu sužinoti, kad carinės Rusijos laikais Tartu universitete studijavo nemažai Anykščių krašto šviesuolių: būsimas Burbiškio dvaro paveldėtojas, bajoras Anupras Venslovavičius (1830–1883), Kurklių dvarininkas, bajoras Mečislovas Siesickis, būsimas rašytojas J. Biliūnas, būsimas gydytojas Adomas Laskauskas (1887–1969), būsimas gydytojas Hermanas Šumacheris (1861–1936), būsimas gydytojas Povilas Lukoševičius bei kiti anykštėnai, kilę iš valstiečių ir miestiečių luomo bei pirklių šeimų.
Vilniečiams važiuojant Estijos link rašytojo J. Biliūno biografijos faktus apie jo moksleiviškus metus, praleistus Liepojos gimnazijoje, bei apie studijas Tartu, Leipcigo ir Ciuricho universitetuose priminė Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė ir gidė Birutė Venteraitienė.
Visas tris dienas keliautojus po Tartu miestą, Tartu universitetą bei Estijos šiaurinę dalį lydėjo Tartu lietuvių bendruomenės pirmininkė ir profesionali gidė Sigita Matulevičienė. Birželio 20 d. Vilniaus Anykštėnų Sambūrio dalyviai su gide pasivaikščiojo po aukštutinę Tartu miesto dalį – kalvą, ant kurios XIX a. pradžioje buvo pastatyti pagrindiniai universiteto pastatai bei aplankė įspūdingą Tartu universiteto muziejų. Muziejus įkurtas buvusios Katedros griuvėsių dalyje. Muziejų sudaro kelios erdvės. Kiekvienam apsilankiusiam muziejuje įspūdį palieka biblioteka, apstatyta lentynomis ir svarbiausiais veikalais, o paskui, besisukant ratu, ekskursijos dalyviai keliauja po įvairiaspalvį universiteto gyvenimą. Lydimi gidės S. Matulevičienės, keliautojai sužinojo apie studentų korporacijas, miniatiūriniuose stikliniuose lėlių nameliuose pamatė, kaip kito studentų bendrabučiai. Gidė S. Matulevičienė pažymėjo, kad carinės Rusijos laikais Tartu universitete labai reikšmingą kultūrinį ir politinį darbą atliko Lietuvių Dorpato studentų draugija, stiprinusi engiamos lietuvių tautos tapatybę ir telkusi bendram kultūriniam ir politinio išsivadavimo darbui. Šiuolaikišką Tartu universiteto Informatikos institutą DELTA keliautojams parodė šiame institute besidarbuojantis profesorius Raimundas Matulevičius. Plaukdami laivu „Pegasas“ vilniečiai turėjo galimybę susipažinti su keliomis Tartu lietuvių bendruomenei priklausančiomis šeimomis.
Birželio 21 d. keliautojų maršrutas tęsėsi palei Peipaus ežerą, kuris yra penktas pagal dydį Europoje ir tyvuliuoja Estijos ir Rusijos pasienyje. Važiuojant per rusų sentikių kaimus, gidė Sigita pasakojo apie šio regiono gyventojų tikėjimą ir senovines tradicijas. Buvo įdomu išgirsti pasakojimus apie pasienyje gyvenančią setų etninę bendruomenę ir jos papročius. Keliautojai aplankė Alatskivi ir Rakverės pilis, miestą Narvą, kuris yra šalia Rusijos pasienio. Vilniaus anykštėnams paliko įspūdį XIII–XV a. Narvos pilis, Narvos rotušė, miesto gynybiniai įtvirtinimai bei moderniai sutvarkyta krantinė. Grįždami į Tartu ekskursijos dalyviai užsuko į buvusį uždarą miestą Sillamae, pasivaikščiojo po buvusių Orų rūmų teritoriją bei Toilos parką, kurį pasodino turtingas Rusijos pirklys Grigorijus Elisejevas XIX a. pabaigoje. Keliautojai iš gidės Sigitos pasakojimo sužinojo, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Oru rūmus skalūnų verslo magnatai padovanojo pirmajam Estijos prezidentui Konstantinui Petsui (1874–1956). Važiuodami Baltijos jūros pakrante ekskursijos dalyviai turėjo galimybę gėrėtis Ontikos skardžiu – 55 metrų aukščio klinčių atodanga, besidriekiančia Baltijos jūros pakrante 23 kilometrus – nuo Sakos kaimo iki Toilos. Maždaug pusiaukelėje tarp šių kaimų žemyn garma Valastės krioklio vanduo. Deja, dėl didelės sausros krioklys sroveno visai menka srove. Didingai atrodančiam Valastės kriokliui 1996 m. suteiktas Estijos gamtos paveldo ir nacionalinio simbolio statusas. Nuo didelio informacijos kiekio bei įspūdžių pavargę keliautojai jėgas atgavo Vilniaus Anykštėnų Sambūrio tarybos Baltijos pajūryje suorganizuotame piknike.
Birželio 22 d. – paskutiniąją kelionės dieną su gide Sigita ekskursantai iš Lietuvos turėjo apžvalginę ekskursiją po Tartu senamiestį. Lankydamiesi Rotušės aikštėje jie sužinojo, kad Tartu miestas yra paskelbtas 2024-ųjų metų Europos kultūros sostine. Keliautojai išvydo skulptūrą, vaizduojančią Tartu universiteto įkūrėją Švedijos karalių Gustavą II Adolfą, pamatė atminimo lentas, skirtas Lietuvos ir Lenkijos valdovui Steponui Batorui bei Nobelio premijos laureatui Baltijos vokiečiui Frydrichui Vilhelmui Ostvaldui. Keliautojai fotografavosi prie skulptūros, kurioje vaizduojami airių kilmės anglų rašytojas Oscaras Wilde’as (1854–1900) ir estų rašytojas Eduardas Vilde (1856–1933). Abu kūrėjai priklausė tai pačiai kartai, todėl skulptorius Tyu Kirsipou pavaizdavo juodu sėdinčius ant to paties suoliuko. Paskutinę kelionės dieną Vilniaus anykštėnams nepakartojamą įspūdį paliko Estijos nacionalinis muziejus, įkurtas 1909 m. Naujas Estijos nacionalinio muziejaus pastatas atidarytas 2016 m. savo architektūra įprasmina turtingą muziejaus istoriją. Ekskursiją „Lietuvos ir Estijos susikirtimo taškai“ Estijos nacionaliniame muziejuje Vilniaus Anykštėnų Sambūrio bei Vasario 16-osios klubų nariams vedė gidė S. Matulevičienė.
Grįždami į Lietuvą keliautojai išklausė buvusios ilgametės Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vedėjos Meilutės Peikštenienės pranešimą apie Vasario 16-osios akto signatarus: Joną Voilokaitį (1886–1944), J. Šerną ir Kazimierą Bizauską (1893–1941), iki 12 metų gyvenusį Skaistkalnėje. Nemunėlio Radviliškyje vilniečius pasitiko Biržų J. Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkas, kraštotyrininkas Evaldas Timukas, kuris vedė apžvalginę ekskursiją ir įdomiai papasakojo apie Evangelikų reformatų bažnyčioje kunigavusi signataro J. Šerno brolį A. Šerną. Sovietinės valdžios ištremtas Nemunėlio Radviliškyje 1959–1976 m. gyveno vyskupas Vincentas Sladkevičius, kuris 1988 m. popiežiaus Jono Pauliaus II buvo pakeltas kardinolu. Atminimo lenta ant Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios sienos liudija, kad 1972 m. vasario 17 d. vyskupas tremtinys V. Sladkevičius palaimino pagrindinį katalikų bažnyčios leidinį ir pavadino jį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Miestelyje stovi koplytstulpis, skirtas kardinolo V. Sladkevičiaus atminimui. Keliautojai ekskursiją po Nemunėlio Radviliškį užbaigė lankydami Vasario 16-osios akto signataro J. Šerno, jo brolio evangelikų reformatų kunigo A. Šerno bei anūkės bibliotekininkės Nijolės Kristinos Šernaitės (1942–2022) kapus.
VAS dalyviai be galo laimingi, nes nuostabiai praleido laiką kaimyninėje Estijoje. Ekskursijos dalyviai nuoširdžiai dėkoja Tartu lietuvių bendruomenės pirmininkei ir gidei S. Matulevičienei, kurios dėka tiek daug sužinojo ir pamatė. Keliautojai dėkoja autobuso vairuotojams Jaroslavui ir Andriui už jų profesionalų darbą. Norisi dėkoti kiekvienam, kurie vyko kartu ir talkino, kad kelionė būtų sklandi ir įdomi.
Birutė Venteraitienė
