Šių metų pavasarį Anapilin iškeliavo Jotainių krašto kalvis, Arklio muziejaus Niūronyse bičiulis Petras Gurskas (1926-2022).  

Kalvio gimtinė Zumbrickų kaime, Panevėžio rajone. Metalas Petrą traukė dar vaikystėje. Būdamas šešiolikos metų mokėsi ir dirbo pas gretimo Barklainių kaimo kalvį Juozą Tėvelionį. Mokslai prasidėjo nuo dumplių dūmimo, vinių kalimo. Vėliau teko vyrius nukalti, pasagą suriesti, arklį pakaustyti. Sunkiausia buvo ratus geležimi aptraukti ir lankus ugnimi suvirinti. Pasimokęs vienerius metus, jaunasis kalvis įsirengė kalvę Žumbrickuose ir kalviavo savarankiškai. Visa, ko reikėjo to meto ūkininkams, kalvis nukaldavo iš metalo. Taisė žemės ūkio padargus, kaustė arklius, darydavo spynas, peilius, įvairius namų buities reikmenis. Kalvystė tada buvo brangiai apmokamas amatas. Užsakovai mokėjo pinigais ir ūkio produktais. P. Gurskas buvo drąsus ir apsukrus žmogus. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių armijos kareiviai daug arklių paimdavo į frontą, likusius kaimuose pažymėdavo, kaip netinkamus kariuomenei. Sumanus kalvis nusikopijavo ženklintuvą, sužymėjo vietos ūkininkų arklius ir juos išgelbėjo nuo karo ugnies.  

Vėliau P. Gurskas įsidarbino Jotainių kolūkio technikos dirbtuvėse. Darbas su elektriniais suvirinimo įrankiais buvo lengvesnis ir paprastesnis. Kalvis remontavo įvairią žemės ūkio techniką, tačiau ir tada neprarado išradingumo, sukonstravo mašinėlę kombainų dalgiams galąsti, dalyvaudavo organizuojamose kalvių varžytuvėse. Kalvių varžytuvėse Raguvėlėje nukalė ūkinį kauptuką ir laimėjo pirmą vietą su piniginiu prizu. Šalia darbo kolūkio dirbtuvėse P. Gursakas visą gyvenimą puoselėjo senosios kalvystės, karštos geležies kalėjo amatą. Jotainiuose savo rankomis surentė medinį namą. Įsirengė kalvę su žaizdru, kurioje nukaldavo kryžius, saulutes.  Jo nukaltos saulutės puošia daugelio Panevėžio rajono kapinių antkapius. Kalvio namuose liko daug kitų meninių dirbinių.  Kieme stovi koplytstulpis su metaliniais ornamentais, kabo žibintas, kambaryje ant sienos pritvirtinta drabužių kabykla panaši į šv. Petro raktą.

P. Gurskas rūpinosi, kad į užmarštį nenueitų senasis kaimo kalvio, arklių kaustytojo amatas. Atvažiuodavo į žirginio sporto ir tradicinės kultūros „Bėk bėk, žirgeli“ šventes ir dalyvaudavo kaustymo varžytuvėse. Jotainiškis kalvis lankytojams parodė, kaip tvirtai reikia pasagas prisegti, kad arklio kanopos nenudiltų ir muziejui padovanojo miniatiūrinius paties padarytus žemės dirbimo padargus su tikslu, kad vaikai ir jaunimas žinotų, kaip anksčiau buvo dirbama žemė. Iš pradžių dovanoti eksponatai buvo patalpinti pagrindinėje Arklio muziejaus ekspozicijų salėje, bet prasidėjus renovacijai buvo iškelti į saugyklą. Dabar jie eksponuojami klėtelėje kartu su drožiniais apie senąjį kaimą ir vėl džiugina lankytojus.

Džiugu, kad po kalvio Petro Gursko mirties su muziejininkais draugiškus santykius palaiko sūnus Robertas, o šią vasarą muziejų aplankė anūkė Rūta su vyru Mindaugu ir proanūkis Domas.

EGIDIJUS MUSTEIKIS